Galvos skausmas - pailgėjusi distancija

Gegužės 28 d. H.Žustautas triumfavo Vengrijoje vykusiame antrajame pasaulio baidarių ir kanojų irklavimo taurės etapo vienviečių kanojų 200 m distancijoje finale. Mūsų šalies atstovas nuotolį įveikė per 38,008 sek. Kitas Lietuvos kanojininkas pasaulio rekordininkas Vadimas Korobovas (39,000 sek.) užėmė septintąją vietą. Vienviečių kanojų 1000 m distancijoje Vengrijoje V.Korobovas (3.56,756) tenkinosi 14-ąja pozicija, o H.Žustautas (4.29,616) liko 26-as. Būtent pastarąją distanciją ketinama įtraukti į olimpinių žaidynių programą.

O jau birželio 4 d. trečiajame pasaulio taurės etape Serbijoje vienviečių kanojų 200 m distancijoje finale H.Žustautas užėmė trečiąją vietą. Nuotolį jis įveikė per 39,660 sek. V.Korobovas finišavo penktas (39,860 sek.). Pastarasis Serbijoje 1000 m distancijoje nestartavo, nors ir buvo užsiregistravęs varžyboms, o H.Žustautas trečiajame atrankos plaukime finišavo per 4 min. 20,588 sek. ir liko priešpaskutinis - aštuntas. Iki vietą pusfinalyje garantavusios septintosios pozicijos jam pritrūko net 13,46 sek.

Primename, kad po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių pradėta kalbėti, jog 2020 m. Tokijuje lietuvių baidarininkų ir kanojininkų mėgstamų sprinto distancijų neliks. Sprendimas dėl to turėjo būti priimtas pernai lapkritį, po to buvo nukeltas į šių metų pavasarį, o galiausiai atsakymo teks laukti iki vasaros. Nors oficialiai žalia šviesa permainoms ir neduota, mūsų sportininkai jau pluša treniruodamiesi ir bandydami persikvalifikuoti į naujas rungtis. Norima naikinti dvi vyrų distancijas - 200 m kanojų vienviečių ir 200 m baidarių dviviečių. Būtent šiose rungtyse mūsiškiai iškovojo medalius dvejose pastarosiose olimpiadose. 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse 200 m kanojų vienviečių distancijoje sidabro medaliu pasipuošė Jevgenijus Šuklinas, o pernai Rio de Žaneire bronzos apdovanojimą Lietuvai iškovojo trečią vietą dviviečių baidarių 200 m distancijoje užėmę Aurimas Lankas ir Edvinas Ramanauskas.

- Medaliai - visada gerai. Tačiau ar neliūdina faktas, kad šiuo atveju svarbesnėje rungtyje - 1000 m - sekėsi prasčiau? - „Sporto gyvenimas“ paklausė Europos žaidynių čempiono, Europos vicečempiono, Europos ir pasaulio jaunimo čempionatų nugalėtojo ir prizininko, Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvio Henriko Žustauto.

- Tiesa, medalius laimėti visada yra gerai. Tačiau startavome ir 1000 m distancijoje. Su šia rungtimi buvo šiek tiek liūdniau. Vengrijoje patekau į 1000 m C finalą. Pirmą kartą turėjau irkluoti C finale. Tiesa, kadangi už kelių valandų laukė 200 m distancijos pusfinalis, tai su treneriu nusprendėme tiesiog startuoti, o paskui „nusimesti“, neirkluoti maksimaliai. O kalbant apie medalius 200 m distancijose, tai smagu, nes specialiai jai nesiruošiau. Tačiau rodau, kad galiu būti tarp lyderių. Juk dar nėra galutinio sprendimo dėl sprinto distancijos pašalinimo.

- O laiku, per kurį įveikėte distancijas, esate patenkintas?

- Vengrijoje finale pasiekiau antrą pasaulio rezultatą istorijoje. Taip pat pagerinau asmeninį rekordą. Taigi, manau, nesiruošiant pasiekti tokius rezultatus 200 m distancijoje, tikrai yra labai gerai. O Serbijoje šiek tiek sutrukdė bangos. Tris kartus vos neišgriuvau. Taigi tas faktas, kad iškovojau medalį, yra tikrai neblogai. Finalinis plaukimas tikrai buvo stiprus.

- Kaip sutikote žinią, kad taip mėgstamo sprinto gali nelikti olimpinėje programoje?

- Tikrai apmaudu. Tačiau faktas, kad dar sportuosiu, kol turėsiu visas galimybes, jei leis finansai, kol veš į stovyklas. Juk jeigu galiausiai tikrai paliks tik 1000 m distanciją ir nebebus jokių stovyklų, nebebus finansavimo, tai reikės rimtai mąstyti, ar sportuoti toliau, ar ieškotis darbo, veiklos, iš ko būtų galima gyventi. Taigi dabar kankina didelis galvos skausmas. Sportuoji, tačiau iš tikrųjų nežinai kam. Ruošiamės blogiausiam, o kaip bus, matysime. Juk jau beveik metus laukiame sprendimo.

- Kaip manote, kiek reikia laiko, kad sportininkas persiorientuotų į penkis kartus ilgesnę distanciją ir ten rodytų aukštus rezultatus?

- Mes, pavyzdžiui, ruošėmės penkis mėnesius 1000 m distancijai ir, manau, ta situacija gana nebloga. Tačiau sunku pasakyti, ar išvis įmanoma pasiruošti taip, kad būtum pasaulio čempionato prizininku. Tai įvyksta tikrai ne per vienerius metus. Nelabai turbūt yra tokių žmonių, kurie tai per metus sugebėtų padaryti. Gali prireikti dvejų, trejų ar net penkerių metų. Žinoma, tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus, ar jam tinka. Juk vis dėlto turi ir metodika, ir viskas keistis. Ir treneriui labai sunku. Juk mes jau turėjome labai gerą 200 m distancijos metodiką, galėjome puikiai ruoštis. O dabar 1000 m reikia ieškoti, bandyti kažkokias naujoves. Nieko nesame čia bandę - nei kaip padaryti, kad prieš varžybas gerai jaustumeisi, kaip stovyklose nepersidirbti ir pan. Tad tai tikrai ne 1-2 metų darbas. Iki 2020 m. Tokijo olimpinių žaidynių tai gali pavykti padaryti, bet galima ir nespėti.

- Tad galvoje daugiau minčių apie Tokijo olimpines žaidynes ar apie karjeros pabaigą?

- Aišku, visada, kol dar nėra galutinio sprendimo, tikiesi, kad gal nepakeis, gal paliks tą sprintą olimpinėje programoje. Tačiau, kaip ir minėjau, 200 m distancijai jau net nebesiruošiame, nuo Naujųjų metų ruošiamės tik 1000 m nuotoliui. Realiai man viskas prasideda iš naujo, kaip tuomet, kai buvau vaikas. Reikia viską pradėti nuo pradžių. Tik dabar gal net sunkiau pradėti. Juk jei būčiau nuo pat vaikystės ruošęsis 1000 m distancijai, tai, manau, nuo jos pereiti iki 200 m būtų nesunku. O dabar mano visas raumenynas yra pripratęs ir ištreniruotas 200 m, „sprogstamam greičiui“. Taigi viską reikia perdirbti. Jau net nežinau, kiek svorio numečiau. Tiek pastarąjį kartą gal prieš kokius trejus metus svėriau. Sunku pasakyti kažką dėl tos karjeros pabaigos. Kol turėsiu visas sąlygas, tikrai sportuosiu. Ketverius metus dar tikrai sportuosiu, iki Tokijo olimpinių žaidynių. Aišku, nenoriu prisišnekėti kokių traumų. Taigi ruošiuosi 1000 m distancijai. Žinoma, sunku psichologiškai, bet bandau dirbti su savimi. To sportinio pykčio labai daug turiu. O po to, jeigu nebus jokių rezultatų, nebebus finansavimo, nebebus stovyklų, tai matysime. Aišku, sportuosiu, tik galbūt nebe profesionaliai. Juk reikės iš kažko gyventi ir kažką dirbti. Juk jeigu nėra rezultatų, tai nėra ir sportininko finansavimo.

- 1000 m distancijai reikalinga ištvermė, 200 m - „sprogstamoji jėga“. Kas dar svarbu, ką reikėtų akcentuoti, pereinant prie ilgesnio nuotolio?

- Ištvermė čia turi būti labai didelė. Tavo paties galingumas, darbingumas turi būti didelis. Valties slydimas turi būti labai geras. Juk per jėgą 1000 m visko nepadarysi. 200 m nuotolyje dar gali savo fizinėmis savybėmis kompensuoti valties slydimą ar technikos trūkumus. O 1000 m ir technika labai svarbi, ir valties slydimas. Visas raumenynas turi kitaip dirbti. 200 m tu turi tiesiog „susprogti“, o 1000 m turi laikyti tą didelį greitį.

- V.Korobovui 1000 m distancija sekasi kiek geriau. Kaip manote, kodėl? Ką jis turi, ko neturite jūs?

- Jo valties slydimas labai geras. Dar nuo tų laikų, kai jis varžėsi net jaunučių amžiaus grupėje, Vadimo valtis labai gerai slydo. Mano atveju to nėra ir realiai viską turiu kompensuoti savo darbingumu. Taip, jam geriau sekasi 1000 m distancijoje, tačiau Lietuvos taurės varžybose nuo jo atsilikau tik sekunde su trupučiu. Dabar tik Vengrijoje šiek tiek daugiau jis buvo atitrūkęs. Tačiau čia vėlgi sunku vertinti. Galbūt vienam geriau būtų prieš vėją, kitam - pavėjui. Šiandien jam 1000 m distancijoje geriau sekasi. Taigi net Europos suaugusiųjų čempionate, kuris liepos 14-16 d. vyks Bulgarijoje, Vadimas startuos 1000 m distancijoje, o aš - 200 m. Europos pirmenybėse vienoje rungtyje šaliai gali atstovauti tik vienas irkluotojas. O į pasaulio pirmenybes, kurios rengiamos rugpjūčio 24-27 d. Čekijoje, atranka bus vykdoma per Lietuvos čempionatą. Šis rengiamas liepos 21-23 d. Trakuose. Iš tiesų abu ruošiamės 1000 m distancijai ir žiūrėsime, kas bus toliau.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“