„Galbūt su kitu treneriu rinktinei seksis geriau“

Šis pralaimėjimas stipriai sukomplikavo lietuvių galimybes patekti į 2020 metų Europos vyrų rankinio čempionatą.

"Mano didžiausia svajonė, kad Lietuvos rinktinė prasibrautų į Europos ar pasaulio čempionato finalinį etapą. Reikia daryti viską, kad tai įvyktų. Nesvarbu, kas bus treneris, tačiau tikslas yra aiškus", - nurimus aistroms vakar "Vakarų ekspresui" širdį atvėrė A. Juškėnas.

Ar šis jūsų pasitraukimas iš rinktinės buvo iš anksto apgalvotas, ar įvyko spontaniškai? - pasiteiravo A. Juškėno.

Jeigu būtume laimėję prieš portugalus, būčiau likęs rinktinėje, tačiau pralaimėjome, tad priėmiau tokį sprendimą.

Treneri, bet žinant tai, kad portugalai surinko gana pajėgią sudėtį, o Lietuvos rinktinei dėl traumų ir kitų priežasčių negalėjo padėti būrys žaidėjų, tarp kurių - Jonas Truchanovičius, Benas Petreikis, Giedrius Morkūnas, pralaimėjimas vos 1 įvarčio skirtumu - nėra katastrofa. Galbūt jūsų sprendimas pasitraukti iš rinktinės buvo pernelyg skubotas ir dėl jo, praėjus dienai, jau gailitės?

Neslėpsiu, jau anksčiau buvau pasvarstęs, kad jei šiame etape nepasiseks, reikia kažkokių permainų. Manau, kad rinktinei reikia naujų idėjų, galbūt kažkokio sukrėtimo. Mes, treneriai ir žaidėjai, galbūt per daug pripratome vieni prie kitų, reikia permainų.

Rinktinė turi teikti malonumą, nes finansiniu atžvilgiu tai nėra svajonių darbas. Šansų patekti į 2020 metų Europos čempionatą lieka, tad reikia tuo naudotis, gal kitam treneriui pavyks tai padaryti geriau.

Kaip į žinią, kad pasitraukiate iš rinktinės, sureagavo žaidėjai? Jie tai pirmiausia sužinojo iš žiniasklaidos ar iš jūsų lūpų?

Tai jiems pranešiau pats po rungtynių. Norėjau, kad jie tai išgirstų pirmiausia iš manęs, o ne iš žiniasklaidos. Kaip sureagavo? Normaliai. Jie - profesionalai, jau yra išgyvenę ne vieną trenerių kaitą ir puikiai žino, kas tai yra.

Simboliška, kad praėjusį savaitgalį suėjo lygiai ketveri metai nuo jūsų paskyrimo Lietuvos rinktinės vyr. treneriu. Per tą laikotarpį juk buvo pasiekta ir džiugių pergalių. Peržvelgus tuos ketverius metus, kokie išliko prisiminimai?

Buvo visko: pasiekti pergalę prieš norvegus buvo lyg kažkas iš fantastikos srities, namuose sugebėjome įveikti ir islandus, o pralaimėjimas namuose vos 1 įvarčio skirtumu prieš prancūzus - taip pat savotiška pergalė. Kas domisi rankiniu, tai supranta.

Mano sutartis su Lietuvos rankinio federacija galiojo iki 2020 metų, tačiau nusprendžiau šį darbą perleisti kitam treneriui. Buvo gražių akimirkų, tačiau vis trūko trupučio sėkmės... Tai žaidėjų traumos, tai buitinės problemos, tai pritrūksta vos vieno įvarčio... Kažkokia karma, su manimi rinktinei nesiseka. Galbūt su kitu treneriu seksis geriau. To iš širdies ir linkiu.

Mes visi, rankinį mylintys žmonės, trokštame, kad Lietuvos rinktinė žengtų tą lemiamą žingsnį ir žaistų Europos ar pasaulio čempionate. To Lietuvos rankiniui, siekiančiam pakilti į aukštesnį lygį, reikia lyg oro. Tai yra tiesiog būtina, norint rankiniui neišnykti iš Lietuvos sporto žemėlapio.

Kaip manote, ko Lietuvos rankiniui trūksta iki šios jūsų minimos svajonės?

Visų pirma, reikia, kad galėtų žaisti pajėgesni žaidėjai, kad nepersekiotų traumos, ligos ar kiti nenumatyti veiksniai. Tereikia smulkių detalių ir, žinoma, šiek tiek sėkmės.

Žinoma, reikia gerinti ir tobulinti ir pirminę grandį - jaunuolių ugdymą sporto mokyklose. Lietuvoje reikia finansiškai pajėgesnių rankinio klubų, nes dabar žaidėjų finansiškai motyvuoti neišgalime. Gerai, kad jie galbūt iš patriotizmo ar kitų veiksnių dar žaidžia Lietuvoje. Yra daug niuansų, daug ką reikia gerinti ir keisti.

TRŪKO SĖKMĖS. Sekmadienį "Švyturio" arenoje Lietuvos rankininkai apmaudžiai vos 1 įvarčio skirtumu - 23:24 (10:12) nusileido Portugalijos rinktinei. Iki rungtynių pabaigos likus 15 minučių mūsų rankininkai buvo priekyje 4 įvarčiais - 19:15, tačiau dvikovos pabaiga lietuviams susiklostė itin nesėkmingai. Virginijos KESMINĖS nuotr.