Europos čempionatų istorija: 13 žingsnių

1958 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje buvo sužaistos pirmosios oficialios Europos čempionato atrankinio etapo rungtynės. Jose Sovietų Sąjungos (SSRS) rinktinė 3:1 įveikė Vengrijos ekipą. Pagal pirminį Europos čempionatų formatą, į finalinį etapą pateko tik 4 komandos.

1960 m. Sovietų triumfas

Pirmaisiais Europos futbolo čempionato finalinio etapo dalyviais tapo Prancūzijos, Jugoslavijos, Čekoslovakijos ir SSRS futbolininkai. Čempionatas vyko Prancūzijoje, tad vietos futbolo mėgėjai tikėjosi tapti savo numylėtinių pergalės liudininkais. Tačiau jau pirmose pusfinalio rungtynėse šeimininkai 4:5 nusileido jugoslavams, nors likus 15 min. iki susitikimo pabaigos prancūzai pirmavo 4:2. Kitame pusfinalyje SSRS rinktinė 3:0 įveikė Čekoslovakijos futbolininkus. Stipriausia Europos futbolo komanda tapo SSRS rinktinė. Legendinio vartininko Levo Jašino vedama komanda finale 2:1 palaužė Jugoslaviją.

1964 m. Pirmasis ispanų titulas

Kaip ir prieš ketverius metus, ketvertuke žaidė SSRS ir Vengrijos rinktinės, prie jų prisijungė Ispanija ir Danija. Ispanijoje vykusiose pirmenybėse nugalėtojų titulą gynusi SSRS pirmajame pusfinalyje 3:0 įveikė danus, o ispanai tik po pratęsimo 2:1 palaužė vengrus. Rungtynėse dėl trečios vietos Vengrija 3:1 įveikė Daniją. Finale šeimininkai 2:1 įveikė SSRS ekipą ir iškovojo pirmąjį čempionų titulą.

1968 m. Unikalus finalas

Trečiasis Europos futbolo čempionatas į istoriją pateko ne tiek dėl futbolo rungtynių, kiek dėl originalaus būdo, kuriuo organizatoriai nustatė vieno pusfinalio nugalėtojus. Pasaulio čempionus anglus pusfinalyje 1:0 parklupdė Jugoslavija. Kitame pusfinalyje susitiko šeimininkai italai ir SSRS rinktinė. Net ir pratęsus rungtynes įvarčių nebuvo, tad organizatoriai nugalėtoją nusprendė išaiškinti burtų būdu. Metant monetą sėkmė lydėjo italus. Europos čempionai pirmą (ir kol kas vienintelį) kartą paaiškėjo po dvejų rungtynių. Pirmasis Italijos ir Jugoslavijos mačas baigėsi lygiosiomis 1:1. Šį kartą organizatoriai neišdrįso mesti monetos ir nusprendė, kad rungtynės turi būti peržaistos. Antrąsias finalo rungtynes 2:0 laimėjo Italijos rinktinė.

1972 m. Vokietijos pergalių era

Ketvirtajame Europos čempionate pirmą kartą į viršūnę pakilo Vokietijos (tuo metu - Vokietijos Federacinės Respublikos) vėliava. Belgijoje vykusiame finaliniame etape Franco Bekenbauerio (Franz Bekenbauer) ir Gerdo Miulerio (Gerd Muller) vedama Vokietijos rinktinė kovojo su SSRS, Belgijos ir Vengrijos komandomis. Vokiečiai pusfinalyje 2:1 įveikė šeimininkus belgus, o sovietai 1:0 palaužė vengrus. Finale Vokietijos futbolininkai 3:0 sudaužė SSRS rinktinę.

1976 m. Vieno baudinio istorija

Penktasis Europos futbolo čempionatas tapo pirmuoju, kuriame čempionai paaiškėjo po 11 m baudinių serijos. Jugoslavijoje vykusiame Europos čempionato finaliniame etape žaidė pasaulio čempionai vokiečiai, vicečempionai olandai, Čekoslovakijos ir Jugoslavijos rinktinės. Visi tikėjosi finale išvysti Olandiją ir Vokietiją, bet Čekoslovakijos futbolininkai turėjo kitokį planą. Aršiose kapotynėse jie po pratęsimo 3:1 įveikė totalinio futbolo išradėjus olandus, o vokiečiai 4:2 nuliūdino šeimininkus. Finale čekoslovakai pirmavo 2:0, bet vokiečiai 89-ą mačo min. rezultatą išlygino. Per pratęsimą įvarčių nebuvo pelnyta, tad pirmą kartą futbolo istorijoje nugalėtojas paaiškėjo po 11 m baudinių serijos. Po 7 smūgių Čekoslovakija pirmavo 4:3. Pirmieji pro šalį prašovė vokiečiai. Lemiamą smūgį atliko Antoninas Panenka. Iš labai toli įsibėgėjęs futbolininkas pergudravo Vokietijos vartininką Zepą Majerį (Sepp Maier) ir nestipriu smūgiu pasiuntė kamuolį į patį vartų vidurį.

1980 m. Vokiečių revanšas

Italijoje vykusiose Europos pirmenybėse finaliniame etape pirmą kartą žaidė 8 rinktinės. Kova vyko dviejose grupėse ir tik pirmas vietas užėmusios rinktinės pateko į finalą. A grupėje dominavo Vokietijos rinktinė, pranokusi Čekoslovakiją, Olandiją ir pirmą kartą į Europos čempionatą patekusią Graikiją. B grupėje staigmeną pateikė Belgija, aplenkusi ne tik šeimininkų ekipą, bet ir Ispanijos bei Anglijos komandas. Antrą Europos čempionų titulą pelnė vokiečiai. Jie finale 2:1 įveikė belgus.

1984 m. M.Platini benefisas

Po 24 metų Europos čempionatas sugrįžo į Prancūziją ir šį kartą šeimininkai nesugadino šventės savo gerbėjams. Dabartinio UEFA prezidento Mišelio Platini (Michel Platini) vedama Prancūzijos rinktinė laimėjo visas rungtynes, o finale 2:0 įveikė ispanus. M.Platini per 5 rungtynes pelnė net 9 įvarčius ir iki šiol išlieka rezultatyviausiu Europos čempionatų žaidėju. Čempionato struktūra buvo šiek tiek patobulinta - pirmas dvi vietas savo grupėse užėmusios komandos dėl kelialapio į finalą kovojo pusfinaliuose, o pralaimėjusios ekipos iš karto gaudavo bronzos medalius.

1988 m. Lietuviškas pėdsakas

Oranžine spalva pasidabinęs 8-asis Europos futbolo čempionatas turėjo ir lietuvišką potekstę. Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkas Viačeslavas Sukristovas su SSRS rinktine iškovojo sidabro medalius. Po 16 metų pertraukos į Europos čempionatą sugrįžusi Sovietų Sąjungos rinktinė finale nusileido šiose pirmenybėse sužydėjusiai Olandijos komandai. „Oranžiniai“ pusfinalyje 2:1 įveikė šeimininkus vokiečius, o finale 2:0 nugalėjo ir SSRS rinktinę.

1992 m. Daniškas stebuklas

9-ojo Europos futbolo čempionato išvakarėse Danijos rinktinės futbolininkai sulaukė UEFA pasiūlymo užimti šiose varžybose karo veiksmų purtomos Jugoslavijos vietą. Danai atidėjo atostogų planus ir nusprendė trumpam užsukti į Švediją, kur ir vyko čempionatas. Jų viešnagė baigėsi įspūdinga pergale Europos čempionato finale. Savo grupėje danai aplenkė prancūzus ir anglus. Pusfinalyje po 11 m baudinių jie eliminavo nugalėtojų titulą gynusius olandus, o finale 2:0 įveikė pasaulio čempionus vokiečius.

1996 m. Auksinis įvartis

Šiame Europos futbolo čempionate varžėsi jau ne 8, o 16 rinktinių. Nepaisant kiekybinės permainos, žaidimo kokybė nebuvo įspūdinga. Čempionate triumfavo vokiška drausmė ir efektyvus puolimas. Pusfinalyje Vokietija po baudinių serijos įveikė šeimininkus anglus, o finale su Čekija sužibo puolėjo Oliverio Birchofo (Oliver Bierhof) žvaigždė. 10-ojo Europos čempionato atradimu tapę čekai pirmavo, bet O.Birchofas rezultatą išlygino, o baigiantis pirmajam pratęsimo kėliniui pelnė antrą - „auksinį“ įvartį, nes pagal tuometines taisykles pratęsime pergalę iškovodavo pirmoji pasižymėjusi ekipa.

2000 m. Pasaulio čempionų dublis

Šis čempionatas pirmą kartą buvo surengtas iš karto dviejose šalyse - Belgijoje ir Olandijoje. Pasaulio čempionai prancūzai iš anksto buvo vadinami pagrindiniais jo favoritais ir „mėlynieji“ pateisino pasitikėjimą. Zinedino Zidano (Zinedine Zidan) vedami prancūzai ketvirtfinalyje 3:2 įveikė ispanus, pusfinalyje 2:1 palaužė portugalus. Futbolo stebuklo prireikė finale. Gynybinio futbolo etalonu tapusi Italijos rinktinė finale, antro kėlinio pradžioje, išsiveržė į priekį. Visos prancūzų atakos dužo atsimušusios į italų gynybinius įtvirtinimus ir tik paskutinė, desperatiška prancūzų ataka baigėsi įvarčiu. O 13-ą pratęsimo min. Italijos rinktinę  pribaigė „auksinis“ Davido Trezegė (David Trezeguet) įvartis.

2004 m. Graikiškas riešutas

Prieš šį čempionatą Graikijos rinktinė buvo laikoma varžybų autsaidere. Po 24 metų pertraukos į čempionatą patekę graikai įrodė, kad su tuo nesutiko. Vokiečio Oto Rechagelio (Otto Rehhagel) parengtas gynybinis žaidimo modelis padėjo graikams pasiekti finalą. Lemiamose rungtynėse su Portugalija graikams užteko vieno įvarčio, kad nugalėtojų taurė iškeliautų į Graikiją.

2008 m. Ispanijos renesansas

44 metus ispanai laukė ir tikėjosi, kad jų nacionalinei ekipai pavyks sugrįžti į Europos čempionato viršūnę. 13-asis Europos čempionatas pagaliau atnešė sėkmę „raudoniesiems“. Po prieš tai buvusio blankaus čempionato kombinacinis ispanų žaidimas bei kitų pajėgiausių Europos rinktinių kūrybiškumas atgaivino Senojo žemyno pirmenybes. Pusfinaliuose Vokietija 3:2 palaužė Turkiją, o Ispanija 3:0 įveikė Rusiją. Finale pelnytą pergalę po vienintelio Fernando Toreso (Fernando Torres) įvarčio iškovojo ispanai. Po dvejų metų jie į savo sąskaitą įsirašė ir pergalę pasaulio čempionate.