Dviratininkų aukso amžius - tik prisiminimuose

Daugelis su nostalgija prisimena 1984-1995 metus, kai Klaipėdos dviračių sportas, vadovaujant nusipelniusiam treneriui Narsučiui Dumbauskui, buvo viršūnėje: klaipėdiečiai Gintautas Umaras ir Vasilijus Špundovas ne kartą gerino pasaulio rekordus, Algirdas Vaitkus tapo pasaulio jaunimo vicečempionu, Jonas Romanovas - pasaulio suaugusiųjų vicečempionu. Seulo (Pietų Korėja) olimpinių žaidynių čempionų laurus iškovojo Artūras Kasputis, Gintautas ir Mindaugas Umarai, o 1995 m. Remigijus Lupeikis tapo pasaulio vicečempionu ir buvo išrinktas geriausiu Lietuvos sportininku.

[CITATA]

Naujų panašaus lygio čempionų klaipėdiečiams išugdyti nebepavyksta, nors šiai sporto šakai kasmet skiriami nemaži pinigai iš miesto biudžeto.

Klaipėdoje - sąjungos čempionatas

Nuo 1988 iki 1990 m. tuometinei Respublikinei dviračių sporto bazei, įsikūrusiai dviračių treke, vadovavo Klaipėdos sportininkų namų direktorius Algirdas Plungė.

"Klaipėdoje vykdavo dešimtys įvairių dviračių varžybų, organizuodavome net Tarybų sąjungos čempionatus. Judėjimas buvo didžiulis, gyvenimas tiesiog virte virė. Į šią sporto bazę atvykdavo stovyklauti Tarybų sąjungos atstovai", - prisiminė A. Plungė.

Jis, pakapstęs istorijos lobynus, išsiaiškino, kad dar 1954 m. Klaipėdos dviračių treke vyko Lietuvos čempionatas.

"Nepavyko rasti, kada tiksliai buvo pastatytas dviračių trekas, tačiau jau 1954 metais čia virė gyvenimas. Žinau tiek, kad dviračių trekas anksčiau atrodė kitaip, jis rekonstruotas buvo 1979 metais", - sakė A. Plungė.

Praeityje pergales skynę Klaipėdos dviratininkai su nostalgija prisimena laikus, kai jiems būdavo skiriamos ne tik didžiulės sumos, bet ir gyvenamieji būstai.

"Kalbant apie mūsų auksinius laikus, rezultatai buvo geri, nes buvo sukurta puiki sistema, nuolat vyko kartų kaita, buvo didžiulis miesto palaikymas. Jis padėdavo ne tik finansavimu, bet ir kitomis paslaugomis. Pavyzdžiui, būdavo skiriami butai. Tuomet finansavimas Klaipėdos komandai per metus siekė 350 tūkstančių rublių, kas dabar prilygtų maždaug trims milijonams litų. Buvo įspūdingi pinigai. Kažin ar dabar visas Lietuvos dviračių sportas surenka bent pusę šios sumos... Buvo finansuojamos visos dviratininkų grandys, vieni čempionai keisdavo kitus. Nenuostabu, kad 1985-1988 metais mes dominavome aukščiausio lygio varžybose. Norint vėl kažką pasiekti, reikia turėti aiškią sistemą, sportininkai turi būti finansuojami piramidės principu, o dabar kas arčiau per pažįstamus ar draugus prieina, tas yra geresnis ir gauna didesnę sumą lėšų. Tokiu principu gero namo nepastatysi", - kalbėjo viešintis nepanoręs žinomas dviratininkas.

"MIZERIS". Klaipėdos dviračių treke per metus organizuojamų varžybų skaičius sutelpa ant vienos rankos pirštų.

Anot jo, šiame sporte rezultatai ateina tik po 5-10 metų, dviratininkų aukso amžius plento varžybose - 22-23 metai, treko varžybose gali sužibėti šiek tiek jaunesni - 16-mečiai ar 17-mečiai.

Trūksta asmenybės?

"Nebeatsiranda tokia tvirta asmenybė, kaip Narsutis Dumbauskas. Šis nusipelnęs dviratininkų treneris buvo reiklus, valingas, atkakliai siekiantis tikslų, sugebantis pakovoti dėl auklėtinių, gebantis pritraukti kitas asmenybes. Jis - ne tik puikus, talentingas treneris, bet ir pasižymėjo ūkiškumu, sugebėjimu pritraukti lėšas, bendrauti ir rasti kalbą su aukščiausiais Lietuvos sporto vadovais. Tokie žmonės, kaip ir Arvydas Sabonis, gimsta gal tik kartą per šimtą metų", - savo versiją, kodėl Klaipėdos dviračių sportas merdi, dėsto uostamiesčio vicemeras Vytautas Čepas.

Jis sakė nenorintis įžeisti dabartinių Klaipėdos trenerių, kurie taip pat yra talentingi, tačiau jiems esą trūksta vadybos įgūdžių, valstybinio požiūrio į problemas, valios bandyti kažką pakeisti.

"Daugelis paskendę savuose rūpesčiuose, bando daryti, kad tik jiems patiems būtų geriau. Kas žino, gal artimiausiu metu atsiras naujas dviratininkų treneris, kuris turės valios ir jėgų šią situaciją pakeisti", - sakė vicemeras.

Vos kelios varžybos

Pasak savivaldybės administracijos Sporto ir kūno kultūros skyriaus specialisto Igno Pociaus, pernai dviračių sporto srityje besidarbuojančių asmenų darbo užmokesčiui buvo skirta 270 000 Lt, o treko išlaikymas atsiėjo apie 160 tūkst. Lt.

2012 m. 7 trenerių atlyginimams atseikėta 279 875 Lt. Klaipėdos dviračių treko išlaikymas su darbuotojais per metus atsiėjo tiek pat. Jame 2012-2013 m. buvo surengta vos po keturias varžybas.

Pernai žalioji centrinė treko dalis buvo išnuomota VšĮ "Vakarų tenisas", kuri įrengė teniso kortus vasarai ir moka nuomą. Nuompinigiai skiriami treko eksploatacijai ir remontui.

"Buvo metai, kai dviračių treke nevyko nė vienerių varžybų. Ir dabar jų organizuojama labai mažai. Tai tikrai nenormalu, ypač žinant tai, kiek trekas kasmet reikalauja lėšų", - pabrėžė V. Čepas.

"Kai Klaipėdos dviračių sportui vadovavo Narsutis Dumbauskas, tuomet dirbo panašus skaičius trenerių, tačiau tais laikais varžybose gausiai dalyvaudavo Klaipėdos jaunių, jaunučių komandos, aukštumoje buvo ir vyrai. O dabar per tarptautines varžybas nesugebama suburti Klaipėdos jaunių komandos, regime kažkokias jungtines įvairių Lietuvos miestų dviratininkų ekipas. Argi tai ne juokinga? Gėda, kad septyni treneriai negali suburti miestą reprezentuojančios komandos", - esama situacija piktinosi buvęs Lietuvos vyrų rinktinės treneris Algirdas Vaitkus.

Netrūksta intrigų

Anot jo, Klaipėdos dviračių sportas grimzta į dugną, nes nėra jokios sistemos.

"Užaugina jaunutį, o kas toliau? Vaikui nėra stimulo treniruotis, nes mažai varžybų, retai vykstama į stovyklas. Kai mes dirbdavome, ieškodavome rėmėjų, plušėjome išsijuosę. Didžiųjų valstybių atstovai stebėdavosi, kai mes sugebėdavome skinti pergales aukščiausio lygio tarptautinėse varžybose. O dabar už ką treneriams moka atlyginimus, jei nėra rezultatų? - stebėjosi A. Vaitkus. - Skelbiama, kad Klaipėdoje treniruojasi 76 sportininkai, o kiek jų yra iš tikrųjų? Kas gali paneigti, kad skaičius nėra dirbtinai išpūstas? Jei mes dabar nuvažiuotume į dviračių treką ir patikrintume, kažin kiek pamatytume sportininkų."

"Vakarų ekspreso" pakalbintas Klaipėdos dviračių sporto treneris Vaclovas Šiugždinis įtarimus dėl dviratininkų skaičiaus vadino pavyduolių šmeižtu.

"Kas tai pasakė, Algis Vaitkus? Jūs daugiau jo klausykite, jis visiems žeria tik kaltinimus. Tai vienintelis Lietuvoje žmogus, kuris per tris dienas kažkokiais būdais sugebėjo tapti Lietuvos nusipelniusiu treneriu. Jūs man pasakykite, kaip taip gali būti? Jei dar man paskambinsite nuo to žmogaus, aš išvis nieko nekomentuosiu", - neslėpė pykčio V. Šiugždinis.

Beje, daugelis uostamiesčio sporto atstovų 2012 m. stebėjosi, kai Klaipėdos geriausių sportininkų sąrašuose atsidūrė dviratininkai šiaulietis Gediminas Bagdonas ir iš Kvėdarnos kilęs Ramūnas Navardauskas, atstovaujantys užsienio klubams.

"Ramūnas yra Klaipėdos universiteto ketvirto kurso studentas, o Gediminas draugauja su klaipėdiete mergina ir ateityje čia ruošiasi pasilikti visam. Visiems pavyduoliams, kurie mane šmeižia, palinkėčiau padaryti kažką panašaus. Dariau viską, kad šie vaikinai išplauktų į platesnius vandenis. Jie skina pergales tarptautinėse varžybose", - kalbėjo V. Šiugždinis.

Anot šio Klaipėdos dviračių sporto trenerio, tokių talentingų dviratininkų, atstovaujančių mūsų miestui, ateityje gali ir nelikti.

"Nežinia, kas čia bus po valdžios atliktos sporto reformos. Juk visas dėmesys bus skiriamas masiškumui ir sportininkų iki 19 metų rengimui. O kas toliau? Trenerių atlyginimai priklauso nuo kategorijų ir sportininkų meistriškumo. Jei to neliks, tai gerokai kirs per trenerių atlyginimus, kažin, ar talentingi treneriai liks dirbti už tūkstantį litų, - mano pokalbininkas. - Dar ir dabar klaipėdiečiai iškovoja aukso medalius įvairaus amžiaus šalies čempionatuose, tačiau tuo per daug nesigiriame. O kalbant apie tokius sportininkus kaip Gintaras Umaras, panašių talentų gali apskritai daugiau nebebūti. Juk jis iškovojo du olimpinius aukso medalius. Lietuvoje gyventojų skaičius ir investicijos į sportą mažėja, sunku pritraukti rėmėjų. Jei valdžia atsainiai žvelgs į meistriškumo ugdymą, tuomet tokių Klaipėdos dviračių sporto perliukų nebeturėsime."

Tuo metu A. Vaitkus mano, kad kol nebus Klaipėdos dviračių sporto kardinalių permainų, tol apie naują aukso amžių net svajoti neverta.

Pasakos ar realūs planai?

Kurį laiką keli Klaipėdos verslininkai kartu su profesionaliu dviratininku Tomu Vaitkumi ir A. Vaitkumi mindė miesto valdžios slenksčius siūlydami iš privataus kapitalo ir įvairių fondų lėšų rekonstruoti šiuolaikinių realijų nebeatitinkantį Klaipėdos dviračių treką.

"Vyko susitikimas su Klaipėdos mero patarėju Simonu Gentvilu, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Alina Velykiene ir kitais savivaldybės atstovais. Mes pateikėme konkrečius pasiūlymus, tačiau netrukus Tarybos nariai priėmė sprendimą leisti dviračių treke įsikurti tenisininkams. Sako: teikite konkrečius projektus ir darykite. Tai kaip kažką darysi, jei žemę išnuomojo tenisininkams. Valdžios nuolat kartojami žodžiai "spręsime, žiūrėsime" jau pabodo", - piktinosi A. Vaitkus.

Jis "Vakarų ekspresui" pateikė kreipimosi į Klaipėdos valdžią raštus, kuriuose siūloma įrengti uždarą 250 m standartinį treką, kurio viduje būtų daugiafunkcės sporto žaidimų aikštelės, sportininkams skirtas maitinimo kavines, barą ar restoraną, 25 m baseiną su pirtimis ir vandens pramogomis ar mini SPA centru, medicinos sporto reabilitacinį-gydomąjį dispanserį, sportininkų bendrabutį ar viešbutį, sportininkų treniruoklių ar fizinio pasirengimo patalpas, dviračių saugojimo patalpas, dviračių remonto dirbtuves. Šalia esančioje teritorijoje planuota įrengti mažųjų dviračių - BMX - trasą.

"Mūsų projektą palaikė Pasaulio dviračių sporto federacijos vadovai. Į tai buvo pasiryžę investuoti ir verslininkai, tačiau Klaipėdos valdžia tik išklausė mūsų siūlymus ir į gilesnes diskusijas net nesileido. Nenorime, kad su Klaipėdos dviračių treku atsitiktų taip, kaip įvyko su dviratininkų baze Naikupės gatvėje. Anuomet dviratininkams priklausiusi bazė buvo perduota į kitas rankas", - kalbėjo A. Vaitkus.

"Tai pasakos apie baltą jautuką. Tegul pateikia konkrečius projektus ir darbus, o ne tik kalba. Jei rekonstruotų dviračių treką ir realiai įgyvendintų tokias vizijas, visi būtų už. Juk vien kalbomis darbai nevyksta", - savo ruožtu aiškino V. Čepas.

"Brangi techninė sporto šaka"

Ignas POCIUS, Klaipėdos savivaldybės Sporto skyriaus specialistas
Ateityje norima dviračių treką pritaikyti platesniam sporto šakų ratui. Galbūt sukurti tam tikrą olimpinių sporto šakų centrą. Dabar treke ne tik treniruojasi vaikai, jaunimas, bet ten yra ir pagrindinė dviračių remonto, inventoriaus bazė. Taip pat yra ir keletas kambarių, vadinamasis sportininkų bendrabutis, kuriame gyvena 10-12 perspektyvių įvairių olimpinių sporto šakų sportininkų, studentų bei 2-3 jauni perspektyvūs treneriai, vasaros metu stovyklauja kitų miestų ar šalių sportininkai.
Didelio meistriškumo dviratininkams ir jų komandoms reikalingos didžiulės investicijos. Sportininkai ruošiami sutelkus valstybės, rėmėjų, savivaldybės lėšas. Dabar tokių lėšų nėra. Be to, talentai atrandami ir išryškinami per didelį sporto šakos masiškumą. Dėl sporto šakos brangumo, iš dalies dėl pasikeitusių gyvenimo sąlygų, demografinės situacijos, šito taip pat nėra nei mieste, nei šalyje.
Dviračių sportas yra brangi techninė sporto šaka. Norint paruošti aukščiausios klasės dviratininkus reikalingas nuolat atnaujinamas šiuolaikinis inventorius, ypatingas 2-3 kartų per dieną treniruočių režimas, subalansuota mityba ir šiuolaikinės jėgų atgavimo priemonės. Žiemos metu būtinos treniruočių stovyklos šiltuose kraštuose. Žodžiu, reikalingos didelės investicijos. Šito mūsų miestas ir valstybė suteikti negali, todėl talentingiausieji išvyksta į užsienio klubus ir, atstovaudami klubams, kiek pavyksta, tiek pasiruošia startams už Lietuvos rinktinę.
Artimiausiais metais dviračių sportas mieste bus plėtojamas nežymiai, vaikų ir jaunimo lygmeniu. Pagrindiniai uždaviniai bus pradinis ruošimas, talentų paieška ir išryškinimas, didesnio meistriškumo sportininkai ugdysis užsienio klubuose. Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse tikrai turėsime 2-3 Klaipėdoje ugdytus sportininkus.

"Pasigendu nuoseklios sistemos"

Narsutis DUMBAUSKAS, nusipelnęs Lietuvos dviračių sporto treneris
Kiekvienas iškovotas medalis turi savo kainą. Kaip sportininkai iškovos medalius olimpinėse žaidynėse ar pasaulio čempionatuose, jei nėra pakankamo finansavimo? Juk mokomajam procesui reikalingos lėšos. Mano treniravimo laikais dirbome nuosekliai, pagal sistemą: treniravomės tris kartus per dieną, gyvenome treke įrengtuose kambariukuose, visi kartu maitindavomės. Buvo įkurtas savotiškas dviratininkų centras, suburdavome pajėgiausius dviratininkus, nieko netrūko. Dabar pagal panašią sistemą dirba tik sunkiaatlečiai. Vienintelis Bronislavas Vyšniauskas daro kažką panašaus. O kas yra dabar? Treke yra kambariukai, bet ten gyvena ne dviratininkai, o kitų sporto šakų atstovai ar net studentai. Treke trūksta treniruočių. Nėra tvarkos.
Juk jei plaukikai nori iškovoti medalius, jiems vien baseino nepakanka, reikia, kad ir būtų vandens. Tas pats ir čia: reikia inventoriaus, dviračių, padangų, kitų dalių... Reikia šiuolaikinių, prie naujovių prisitaikančių trenerių, o dabar tarp Klaipėdos dviratininkų trenerių dar dirba ir mano laiku įdarbinti žmonės. Jie jau solidaus amžiaus... Ne visi perkopę 60-65 metus dar gali būti produktyvūs. Gal reikėtų ir permainų. Juk yra žmonės, kurie atsakingi už kadrų kaitą. Trūksta atskaitomybės ir atsakomybės. Anksčiau, jei nebūdavo rezultato, sporto komitetas susikviesdavo ir kaip reikiant duodavo pylos ar net atleisdavo iš darbo. Pamenu, buvo laikas, kai plaukikai Klaipėdoje kurį laiką negalėjo iškovoti medalių, tuomet šviesaus atminimo Klaipėdos vadovas Alfonsas Žalys surado perspektyvių trenerių iš Rusijos Viachirevų šeimą, pasikvietė dirbti mūsų mieste. Po metų ar dvejų buvo išugdyti TSRS sporto meistrai. O dabar kas rūpinasi jaunų perspektyvių trenerių paieška?
Gėda, kad Lietuvos jaunių žaidynėse Klaipėda sugeba pralaimėti Šiauliams ar net Panevėžiui. Pralaimi ir tylu ramu. Anksčiau tai būtų nutikę, būtų kilęs toks triukšmas, lėktų galvos... Kaip bus rezultatai, jei ir pasirodžius prastai niekas nebaudžia. Kam sukti galvas ir stengtis, jei visiems ir taip gerai? Nėra motyvacijos, paskatos...
Taip pat gėda, kad rėmėjų sugeba surasti Marijampolė, Šiauliai ir kiti mažesni miestai, o Klaipėda, kurioje daugybė uosto ir kitų ekonomiškai pelningai dirbančių įmonių, stokoja sporto rėmėjų. Tai turėtų būti miesto vadovų rūpestis, tam tikra politika.