Arvydas Sabonis: "Jei bent vienam iš mano trijų sūnų kažkas krepšinyje pavyks, būsiu beprotiškai laimingas“

– Kokį įspūdį jums paliko „Clinicas Rincon“ komanda?

– Dar labai anksti ką nors spręsti. Tai viso labo pirmosios varžybos, jautėsi žaidėjų jaudulys. Komanda demonstravo daug energijos ir mažai smegenų.

– Jūsų sūnus Tautvydas (202 cm) komandoje žaidžia jau nemažai laiko, o Domantui (206 cm) šie metai – pirmieji. Prieš tai žaidęs jaunučių lygoje, jis pateko į antrąją „Unicajos“ komandą. Esate laimingas?

– Jau daug kartų esu sakęs – jei vienam iš trijų sūnų kažkas pavyks, būsiu beprotiškai laimingas. Dabar atrodo, kad tai gali būti Domantas. Bet dar labai anksti apie tai kalbėti.

– Ar Malaga yra tinkamiausia vieta tobulėti broliams Saboniams?

– Čia yra visa piramidė ir galimybės augti nuo pat vaikystės iki pačios „Unicaja“. Tai – gera mokykla. Telieka progresuoti ir eiti į priekį.

– Šią vasarą Tautvydas žaidė su pirmąja komanda. Manote, kad tai per anksti?

– Tai – geras ženklas, tačiau manau, kad viskas turi klostytis po truputį, kad jis pradėtų kitaip mąstyti. Tautvydas dar jaunas, turi daug treniruotis. Ka buvau jo amžiaus, treniravausi labai daug. Vėliau manęs laukė galybė sunkių traumų.

– Tačiau jūsų šalyje žaidėjai, sulaukę 18-os, žaidžia pagrindinėse komandose. Lietuvoje jie subręsta anksčiau?

– Nebūtinai. Būna, kad taip nutinka, bet ne visada.

– Norėtumėte parsivežti vaikus į Lietuvą?

– Pirmiausia jie turi baigti mokyklą. Viskam savas laikas.

– Kaip jūsų sveikata? Prieš kurį laiką išgąsdinote visą pasaulį...

– Ačiū, jaučiuosi gerai.

– Dažnai vykstate ir grįžtate iš Lietuvos, čia, Ispanijoje, turite namus, šeimą...

– Taip, bet dabar daugiau laiko praleidžiu Lietuvoje. Esu Kauno „Žalgirio“ prezidentas, turiu nemažai veiklos. Šią vasarą buvau užsiėmęs su Londono olimpinėmis žaidynėmis, olimpiniu atrankos turnyru. Čia taip šilta. Siaubas, kai atvyksti čia, nesinori nė dirbti!

– Pasiliktumėte čia?

– Jau buvau porą metų čia ir nieko neveikiau.

–- Ar daug kalbatės su sūnumis apie krepšinį?

–- Ne. Nenoriu to. Atvykau čia, nes pastaruoju metu praleidau mažai laiko su jais. Šiaip man nepatinka eiti žiūrėti, kaip jie žaidžia, noriu, kad žaistų būdami ramesni.

– Bet jų nebausite?

– Ne, ne, tikrai ne. Pasakysiu keletą dalykų, kuriuos pastebėjau, kad juos pataisytų.