Artūras Rimkevičius iš Šiaulių keliasi į Edinburgą

Tikra įvarčių mašina šį sezoną tapęs A.Rimkevičius ilsėsis gerokai trumpiau nei daugelis kitų Lietuvos futbolo A lygos žaidėjų. Geriausiu 2012 metų Lietuvoje žaidžiančiu futbolininku išrinktas puolėjas jau kraunasi lagaminus ir netrukus išvyks lietuvių pramintais takais į Edinburgą. Škotija A.Rimkevičiui taps ketvirta užsienio stotele per karjerą. Kiek anksčiau A lygos rekordininkas legionieriaus duoną krimto Latvijoje, Suomijoje ir Graikijoje.

9-ą vietą po 16 rungtynių Škotijos „Premier“ lygoje užimantis ir tikrą įvarčių badą šį sezoną kenčiantis „Hearts“ klubas susidomėjimą A.Rimkevičiumi parodė dar nepasibaigus A lygos sezonui. Nors šį sezoną Vladimirui Romanovui priklausantis Edinburgo klubas išgyvena ne pačius geriausius laikus ir įnirtingai kovoja su rimtais finansiniais sunkumais, A.Rimkevičius nedvejodamas pasirinko „Širdžių“ klubą. Futbolininko teigimu, galutinai sutarties sąlygos su „Hearts“ vadovais buvo suderintos tik šią savaitę.

A.Rimkevičius taps trečiuoju Lietuvos futbolininku, šį sezoną rungtyniausiančiu „Hearts“ ekipoje. Priminsime, kad Škotijos taurės laimėtojų klube taip pat žaidžia Lietuvos rinktinės gynėjas Marius Žaliūkas ir saugas Arvydas Novikovas, o trenerio asistentu dirba praeityje vienas geriausių Lietuvos futbolininkų - Edgaras Jankauskas. Iš viso nuo 2005-ųjų, kai V.Romanovas įsigijo šią Edinburgo ekipą, „Hearts“ marškinėlius vilkėjo 14 Lietuvos futbolininkų.

Išvykimo nuotaikomis gyvenantis A.Rimkevičius mintimis apie naują karjeros etapą pasidalijo su interneto portalu „Futbolas.lt“.

- Artūrai, jau kurį laiką spaudos atstovams leisdavai suprasti, kad tavo dienos Lietuvoje suskaičiuotos. Dabar gal jau gali atskleisti, kada sulaukei pasiūlymo iš „Hearts“?

- Pirmą kartą su manimi „Hearts“ vadovai susisiekė maždaug prieš du mėnesius. Tada apie rekordus dar buvo anksti galvoti, nes buvau įmušęs apie 20 įvarčių.

- Kaip sureagavai?

- Galiu pasakyti, kad manimi tada domėjosi klubai iš kokių dešimties šalių - ir iš Izraelio, ir iš Kazachstano, ir panašiai. Tiesa, rimtą susidomėjimą rodė tik keli klubai, o vienas iš jų - „Hearts“. Kadangi šio klubo savininką pažįstu nuo savo karjeros pradžios, tai apie jokius „kazachstanus“ net nebuvo minties. Sulaukęs pasiūlymo iš „Hearts“, iš tikrųjų labai apsidžiaugiau.

- Ar tavęs netrikdė spaudos pranešimai apie neaiškią „Hearts“ ateitį, finansines problemas?

- Sekiau tą informaciją ir, aišku, buvo tokių momentų, kai nebesuprasdavau, kas ir kaip. Tačiau tada nuvykau pas Vladimirą Romanovą ir jo paties paklausiau tiesiai šviesiai. Jo atsakymas buvo paprastas - gandai, kaip blogai „Hearts“ klubui, skleidžiami jau daugelį metų, o klubas kaip buvo, taip ir bus, ir viskas su juo bus gerai. Jis mane nuramino ir man to užtenka.

- Ar galėjo taip atsitikti, kad į Edinburgą būtum išvykęs gerokai anksčiau?

- Gali būti. Tiksliai nežinau Škotijos „Premier“ lygos įstatų, todėl negaliu pasakyti, ar mane, kaip laisvąjį agentą, klubas galės užregistruoti iki sausio 1 dienos, kai atsidarys perėjimų langas. Dabar galvoju, kad Škotijoje debiutuosiu iškart po Naujųjų.

- Gal gali prisiminti, kam pirmam užsiminei, sužinojęs, kad yra galimybė išvykti į „Hearts“?

- Per daug nesipasakojau. Pasakiau tik artimiausiems žmonėms: šeimai, mamai ir keliems geriausiems savo draugams.

- O, pavyzdžiui, Mariui Žaliūkui? Arba kokiam nors buvusiam „Hearts“ futbolininkui?

- Su Mariumi yra labai geri santykiai, todėl jis buvo vienas pirmųjų, kuriam pasakiau. Tiesa, tada dar net su klubo vadovais nebuvau kalbėjęs. Smagi buvo jo reakcija: „Greičiau važiuok čia, mums tavęs reikia - būsi mūsų puolėjas“. Supratau, kad išgirdęs naujieną, jis apsidžiaugė. O kalbant apie kitus esamus ar buvusius „Hearts“ žaidėjus, tai, tiesą sakant, šiuo metu nebendravau su niekuo.

- Andriui Veličkai „Hearts“ buvo tarpinė stotelė, kuri padėjo nukeliauti į Glazgo „Rangers“ klubą. Ar psichologiškai esi pasiruošęs kilti į kitą - aukštesnį lygį?

- Žinoma. Kodėl gi ne? Kiekvienas futbolininkas svajoja apie aukščiausią lygį - aš ne išimtis. Į Edinburgą vykstu tikrai ne tam, kad „Hearts“ būtų mano, kaip futbolininko, viršūnė, o tam, kad tai būtų dar vienas laiptelis tos viršūnės link. Sakykim, iš Lietuvos išvykti į Angliją beveik neįmanoma, išvykti iš Škotijos į Angliją - žymiai lengviau. Reikia ir toliau mušti įvarčius ir, manau, kad tikrai galiu atkreipti dar stipresnių klubų dėmesį.

- Puikiai žinai, kas yra legionieriaus duona. Kodėl Škotijoje viskas turėtų būti kitaip, nei, tarkime, Graikijoje, kurioje praleidai tikrai ne geriausius karjeros metus?

- Graikijoje sezoną sugadino traumos, todėl dabar bijau tik vieno dalyko - traumų. Jei jos nekamuos, viskas bus gerai. Nenoriu prisikalbėti, bet turiu laiko iki sausio 1 dienos adaptuotis, susižaisti su komanda, įeiti į tą ritmą ir jau tada mušti įvarčius. Į Edinburgą tikrai nevažiuoju tik tam, kad važiuočiau. Važiuoju tam, kad būčiau svarbus komandos narys. Keliu sau pačius aukščiausius tikslus.

- Ar škotiškas futbolas tavo žaidimui yra parankus?

- Duok Dieve, kad taip būtų. Atsiminkime Ričardą Beniušį - visi kalbėjo, kad jo žaidimas tiesiog sutvertas škotiškam futbolui. Bet jam nepasisekė ir nieko nepadarysi. Tarkim, A.Velička savo šansu puikiai pasinaudojo. Kadangi mano ir A.Veličkos žaidimo stilius panašus, manau, kad aš irgi pasinaudosiu savo šansu.

- A lygos čempionatas baigėsi daugiau kaip prieš mėnesį. Nebijai, kad per tiek laiko praradai tą puikią formą, kuri padėjo mušti po šešis įvarčius per vienas rungtynes?

- Tikrai nebijau. Kol kas poilsiauju tik dvi savaites. Poilsiauju be jokių festivalių, todėl ta forma niekur negalėjo pradingti. Iš esmės, man dabar reikia tik kelių dienų, kad atgaučiau tą pačią formą, kokios buvau visą šį sezoną. Neabejoju, kad sausio mėnesį aš būsiu visiškai pasiruošęs ir toliau mušti įvarčius.

- Beje, dar apie tuos šešis įvarčius per rungtynes. Ne vienas kritikas sakytų, kad Škotijoje tokių klubų kaip Klaipėdos „Atlantas“ ar Tauragės „Tauras“ nėra.

- Įvarčius reikia mokėti mušti bet kur: ir kieme, ir „Atlantui“, ir „Atleticui“. Tiems kritikams visada siūlau ateiti ir patiems pabandyti įmušti tuos 6 įvarčius. Kodėl jie negali įmušti? Kas trukdė, pavyzdžiui, Kamilui Bilinskiui (Vilniaus „Žalgirio“ puolėjas, - red. past.) įmušti šešis įvarčius tam pačiam „Atlantui“ ar dar kažkam? Nenoriu savęs nei kelti, nei tuo labiau aukštinti, bet, patikėkite, nėra lengva įmušti po tiek įvarčių bet kam. Kas žaidžia futbolą, tas puikiai supranta, apie ką aš kalbu.

- Edinburgo „Hearts“ šį sezoną Škotijos pirmenybėse per 16 rungtynių yra įmušę vos 14 įvarčių. Turbūt supranti, kad klubo gerbėjai, treneriai iš tavęs lauks greito rezultato?

- Žinoma. Aš tikrai nelauksiu dešimties rungtynių, kad įmuščiau pirmą įvartį. Jeigu gausiu žaidimo laiko, tai primušiu tų įvarčių - svarbiausia, kad nekamuotų traumos, o tada pakelsime ir įmuštų įvarčių skaičių. Taip pat svarbu, kad komandai sektųsi - tada visiems bus gerai.

- Artūrai, žiemomis ne vienus metus rinkdavaisi salės futbolą. Kaip reagavo tavo komandos draugai, kai sužinojo, kad juos palieka lyderis?

- Šiemet salėje sužaidžiau tik vienas rungtynes. Nelabai jau norėjau, tačiau sužaidžiau iš pagarbos Kazlų Rūdos „Stihl“ komandai. Iš esmės, jie žinojo, kad mane išlaikyti tikimybė nedidelė. Be to, ten gerų žaidėjų yra tiek, kad tikrai bus kam būti lyderiais.

- Ar yra dalykų, kuriuos gaila palikti Šiauliuose, Lietuvoje?

- Kaip ir kiekvienąkart, kai palieki komandą, yra gaila. Nors „Šiauliuose“ buvau tik pusantrų metų, tačiau ten jau jaučiausi savas - buvau pripratęs prie komandos draugų, prie trenerių ir pan. Gaila bus palikti artimiausius draugus, šeimą. Bet toks profesionalaus sportininko gyvenimas. Susitaikai su tuo ir važiuoji pirmyn.

- Šeima lieka Lietuvoje?

- Ne, ne. Žmona ir dukros keliauja kartu. Omenyje turėjau mamą, brolį, gimines ir panašiai.