Artūras Juškėnas: „Kodėl gi ne?“

Rankinio rinktinės treneris Artūras Juškėnas apie pasaulio čempionatą: „Kodėl gi ne?“

Savaitgalį Klaipėdoje Lietuvos vyrų rankinio rinktinė pergalingai žengė į kitą atrankos į 2019 m. pasaulio rankinio čempionatą etapą. Turnyre uostamiestyje buvo įveiktos Izraelio, Gruzijos ir Latvijos ekipos. Lietuvos rinktinės vyr. treneris klaipėdietis Artūras Juškėnas sako esantis be galo dėkingas visiems vyrams, kurie aukojo ir savo laiką, ir pinigus, kad galėtų ginti Lietuvos garbę.

– Treneri, kokie įspūdžiai po tokio įtempto savaitgalio, kaip vertinate rinktinės pasirodymą?

– Kovojome visa jėga ir jautėme labai didelę įtampą rungtynėse su Gruzija ir Latvija. Viena vertus, jeigu keliame sau aukščiausius tikslus, turime pasirodyti geriau. Kita vertus, turime suprasti ir tai, kiek turime žaidėjų, kurie gali žaisti tokio lygio rungtynes, ir kiek jų šįkart nebuvo. Įvertinus visas aplinkybes, galiu tik žemai nulenkti galvą prieš tuos žaidėjus, kurie buvo aikštelėje. Aikštelėje nebuvo „čempionų lygos žaidėjų“, „dragūniečių“, „granitiečių“ ir kitokių – buvo Lietuvos nacionalinė rinktinė, kovojusi iš visų jėgų.

Sužaistos trejos tokio lygio rungtynės per tris dienas yra iššūkis sportininkams, beveik viršijantis galimybių ribas. Buvo nemažai įtampos ir dėl to, kad žaidėme namuose – visi tikėjosi, kad laimėsime. Labai džiaugiuosi, kad Mindaugas Tarcijonas, Rolandas Bernatonis, Karolis Stropus, Mindaugas Dumčius, Gabrielius Virbauskas stovėjo gynyboje kaip mūrai, vartininkai Giedrius Morkūnas ir Vilius Rašimas padėjo, kiek tik galėjo.

Tai buvo išbandymų metas visiems mums. Apie ypatingą žaidimo grožį negalvojome, nes reikėjo tiesiog išgyventi. Tačiau tikimės, kad žiūrovų nenuvylėme, kad juos džiugino ir gražūs metimai, ir žaidėjų bendravimas su sirgaliais. Be to, tai buvo pirmasis oficialus Klaipėdos Sporto metų renginys, didžiuojamės galėję pradėti juos tokiu svarbiu Lietuvos rankinio bendruomenei renginiu. Būtų įdomu sulaukti žiūrovų atsiliepimų – galbūt ko nors, jų akimis, trūko?

Palaikymas „Švyturio“ arenoje buvo toks triukšmingas, kad beveik negalėjau susikalbėti su žaidėjais, niekas manęs negirdėjo, – juokiasi. Sulaukti tokio palaikymo buvo labai malonu, bet vis dar šiek tiek liūdna, kad rankinis Lietuvoje nesulaukia deramo dėmesio, kad neturime tiek sirgalių, kad jie visiškai užpildytų sporto arenas.

– Kas toliau laukia mūsų rinktinės atrankoje į pasaulio čempionatą?

– Galima pajuokauti, kad „nuplaukia“ atostogos birželio mėnesį. Dabar lauksime, kol baigsis šiuo metu vykstantis Europos rankinio čempionatas. Jo pabaigoje bus traukiami burtai ir sužinosime, su kurios šalies atstovais varžysimės, kad patektume į pasaulio rankinio čempionato finalinį etapą. Reikės sužaisti vienerias rungtynes namuose, vienerias – išvykoje. Kas laimės, tie ir keliaus toliau. Tai bus visiškai kito kalibro komandos, bet tikimės, kad mes būsime pajėgūs jas įveikti. Kodėl gi ne?

– Kokie tikslai bus keliami rinktinei, jeigu nepavyks patekti į pasaulio čempionatą 2019 metais?

– Pagrindinis rinktinei iškeltas uždavinys yra patekti į 2020 m. Europos rankinio čempionatą, jo finaliniame etape dalyvaus 24 komandos. Atranka į šį čempionatą prasidės kitais metais, turime vilties ten patekti. Tačiau jei norime ne tik patekti, bet ir ką nors ten nuveikti, būtina iki tol dalyvauti dar viename čempionate, kad suvoktume, kas mūsų laukia, taip lengviau adaptuotumėmės. Ten laukia labai stiprios komandos ir labai dideli krūviai.

– Prieš prasidedant atrankos etapui buvo plačiai akcentuojama, kiek daug svarbių žaidėjų negalės prisijungti prie komandos dėl įvairių priežasčių: Gerdas Babarskas, Jonas Truchanovičius, Benas Petreikis, Valdas Drabavičius… Ar nebuvo apmaudu, kad nebuvo rinktinės lyderiais vadinamų rankininkų?

– Priekaištų nė vienam jų tikrai neturiu ir negaliu turėti – jie buvo patyrę traumas. Bet… Mes galime laimėti tokį turnyrą, nugalėti kitas stiprias komandas, o šis turnyras būtų buvęs puikus pasiruošimas kitam atrankos etapui – būtume žymiai geriau pasiruošę atkrintamosioms. Tai irgi labai svarbu. Visa rankinio visuomenė turi viską padaryti šimtu procentų, kad būtume stipriausi ir geriausiai pasiruošę. Rankinio visuomenė – tai Lietuvos rankinio federacija, žaidėjai ir treneriai. Mano nuomone, federacija, turėdama tokį finansavimą, kokį turi, padarė viską, ką galėjo. Treneriai ir žaidėjai, kurie čia buvo, padarė viską, ką galėjo.

Tačiau galime svarstyti, ar padarė viską šimtu procentų tie žaidėjai, kurie nebuvo atvykę, kurie patyrė traumas? Pabrėžiu, kad neatvykusiems nepriekaištauju, tačiau noriu iškelti atvirą klausimą – ar visi gali pasakyti, kad stengėsi visu šimtu procentų? Juk šį savaitgalį rungtyniavę vyrai taip pat nebuvo visiškai sveiki – jausdami skausmus žaidė Rolandas Bernatonis, Aidenas Malašinskas, bet, mano nuomone, jie padarė viską šimtu ir net daugiau procentų, kad galėtų žaisti.

Esu be galo dėkingas Vaidotui Grosui, kad jis, pakviestas prisijungti prie rinktinės vos prieš savaitę, sutiko padėti, atvyko ir atidavė visas jėgas. Skaudu, kad per paskutines rungtynes jis patyrė traumą, tačiau noriu jam išreikšti milžinišką padėką, kad jis buvo su mumis, kai jo labai reikėjo.

– Kaip keičiasi rinktinės pajėgumas, kai reikia ieškoti pamainos negalintiems atvykti sportininkams?

– Kalbant apie atstovavimą šaliai rinktinėje, juokaudamas skirstau žaidėjus ir trenerius į dvi grupes – yra rankinio saboniai ir rankinio ilgauskai. Vieni iš jų visada būna rinktinėje, kas benutiktų, o kiti dėl įvairiausių priežasčių niekaip negali atvykti, bet niekas dėl to jų juk nekaltina. Labai svarbu, kad mes visi norėtume atvykti ir padaryti viską visu šimtu procentų.

Svarbu, kad gavus traumą nebūtų numojama ranka į rinktinę, o stengiamasi gydytis ir sustiprėti, nes tik stipri rinktinės sudėtis yra vienintelis šansas Lietuvai pasiekti ko nors daugiau. Esame per maža šalis ne tiek gyventojų skaičiumi, kiek rankinio populiarumu ir gerų rankininkų skaičiumi. Esame per maža šalis, kad galėtume leisti sau pakeisti tiek daug žaidėjų kitais ir sykiu pasiekti gerą rezultatą. Tai – misija neįmanoma.

Dirbdami rinktinės stovyklose ir rungtyniaudami mes visi kažką prarandame – vieni laiko, kiti – pinigų. Tačiau pinigai yra uždirbami, o tai, ką gauname atstovaudami savo šaliai, tikrai atperka visą prarastą laiką. Gauname žymiai daugiau – žinojimas, kad už mūsų stovi visa Lietuva, kad giname savo šalies garbę, jausmas po pergalės, kai dovanojame ją savo sirgaliams, emocijos, pasididžiavimas savo šalimi ir komanda yra pinigais neįvertinamas dalykas.

Nebežiūrint į tai, kas buvo, o žvelgiant į ateitį, norėtųsi pasakyti, kad vis dėlto jeigu bent vienas iš mūsų jaučiame, kad visos rinktinės emocijos ir patirtys „neveža“, reikia pripažinti tai sau ir kitiems. Pasakyti, kad nesinori atstovauti Lietuvai rinktinėje. Tuomet visiems bus aišku ir nekils jokių klausimų.