Arminas Narbekovas: "Širdyje jaučiuosi lyg dvidešimtmetis"

Visus A. Narbekovo iškovotus trofėjus išvardyti užtruktų išties daug laiko, tad pateiksime bent svarbiausius jo titulus: Seulo (1988 m.) olimpinis čempionas, Universiados čempionas (1987 m.), TSRS pirmenybių bronzos medalių laimėtojas (1987 m.), Austrijos Bundeslygos čempionas (1991, 1992, 1993 m.), Austrijos taurės laimėtojas (1993 ir 1994 m.) bei keturiskart (1985, 1986, 1987, 1988 metais) geriausio Lietuvos futbolininko statulėlės savininkas.

Gargžduose išlietas pėdos antspaudas

2004 m. A. Narbekovas buvo išrinktas geriausiu pastarųjų penkiasdešimties metų Lietuvos futbolininku - "Auksiniu žaidėju".

2005 m. vasarą A. Narbekovas Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamente buvo apdovanotas Garbės komandoro ženklu "Už nuopelnus Lietuvos sportui".

2006 m. Gargžduose, aikštėje prie Savivaldybės, bronzinėje plokštėje išlietas A. Narbekovo pėdos atspaudas.

"Tikrai - man jau 50 metų? Negali būti, širdyje jaučiuosi lyg dvidešimtmetis", - jubiliejaus išvakarėse bandė juokauti A. Narbekovas.

Nors netrukus jau rimtesniu veidu pridūrė: "Na taip, futbolo aikštėje jau nebegaliu judėti taip vikriai, kaip prieš 20-30 metų, bet sveikata nesiskundžiu. Aš savo amžiaus pernelyg nesureikšminu", - pabrėžė futbolininkas.

Į stadioną - ant dviračio

Prisiminkite, kaip Jus likimas suvedė su futbolu?

Futbolo manija mane užkrėtė kiemo draugai, jie ir nusitempė mane į treniruotes. Prisimenu, kad buvau pirmoje klasėje, kai kiemo draugas, toks Kasputis, kartą man sako: "Ei, mažas, važiuojam į stadioną." Sėdau ant dviračio ir nulėkėm, treneris Michailas Terentjevas tada numojo ranka ir pasakė: "Tegu bėgioja" (šypsosi. - Autor. past.).

Keletą metų treniravausi tuometinėje Gargždų Vaikų ir jaunių sporto mokykloje. Su Gargždų vaikų futbolo komanda ir pasiekiau pirmąsias pergales - aštuntojo dešimtmečio pradžioje užėmėme antrąją vietą Sovietų Sąjungoje populiariame vaikų futbolo turnyre "Odinis kamuolys".

Vėliau, būdamas 12 metų, išvykau į Panevėžio internatinę sporto mokyklą ir treniravausi pas trenerį Vytautą Blinstrubą. Pamenu, tada tėveliui pasakiau: "Noriu, važiuosiu, ir viskas!", o jis atsakė: "Važiuok, bet žinok, kad kelio atgal nebus." Susikroviau daiktus, o į Panevėžį nuvežė draugo tėvas.

Internate išmokau pagrindinę taisyklę: jei nori gyventi, mokėk prisitaikyti. Toji taisyklė ir futbole galioja.

Man nebuvo sunku žaisti ir su vyresniais, žinojau, kas ir kaip, du tris su kamuoliu "apvarydavau". Augau daugiavaikėje šeimoje, esu kilęs iš aštuonių vaikų šeimos. Gargžduose kalbėdavo: "Visi šeimos nariai normalūs, o štai tas futbolininkas".

Kada prasidėjo Jūsų kilimo į šlovės olimpą futbole metai?

Penkiolikos metų, 1980 metais, buvau pakviestas į Sovietų Sąjungos jaunių rinktinę, dar po dviejų metų buvau pakviestas į Vilniaus "Žalgirio" dublerių komandą, o 1983 metų balandžio 19 dieną Sovietų Sąjungos aukščiausios lygos rungtynėse su Kutaisio "Torpedo" debiutavau pagrindinėje "Žalgirio" sudėtyje.

1983-1989 metais Sovietų Sąjungos aukščiausioje lygoje sužaidžiau 155 rungtynes ir įmušiau 51 įvartį. Buvau rezultatyviausias "Žalgirio" žaidėjas Sovietų Sąjungos aukščiausioje lygoje. 1986-1988 metais - rezultatyviausias "Žalgirio" žaidėjas. 1987 metais - antras pagal rezultatyvumą. Keturis kartus iš eilės (1985-1988 metais) buvau išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku, 1987 ir 1988 metais buvau išrinktas į 33 geriausių Sovietų Sąjungos futbolininkų sąrašą.

Pravirkdė net Romario

Jums vieni sėkmingiausių buvo 1987-1988 metai. 1987 metais su "Žalgiriu" (dalyvavote su Sovietų Sąjungos studentų rinktine) laimėjote Universiados futbolo turnyrą, tapote rezultatyviausiu turnyro žaidėju (6 įvarčiai). Tais pačiais metais su "Žalgiriu" Sovietų Sąjungos aukščiausioje lygoje iškovojote trečiąją vietą. 1988 metais su Sovietų Sąjungos olimpine rinktine tapote XXIV Olimpinių žaidynių, vykusių Seule, čempionu. Kokie prisiminimai iš tų laikų?

Olimpiada man - lyg sapnas. Dalyvavau visose šešeriose olimpinio turnyro rungtynėse, pelniau du įvarčius, antrąjį įvartį įmušiau pusfinalio rungtynėse su Italija per pratęsimą. Smagios buvo akimirkos...

Pamenu, kad mes po Seulo olimpinių žaidynių finalo mes su visa Sąjungos rinktine džiūgavome, šventėme lyg išprotėję, o brazilas Romario verkė prie drabužinės, prašė, kad kuris nors iš mūsų komandos jam marškinėlius atiduotų. Tai buvo kažkas nerealaus.

Po mėnesio kažkur spaudoje perskaičiau, kad minėtasis futbolininkas devynis milijonus dolerių per metus uždirba! Atrodo, viską lyg ir tą patį darai, bet juk ne toje vietoje!

Nors negalėjome skųstis ir mes. Mūsų sportininkai anuomet taip pat turėjo privilegijų: buvau gal dvidešimt dvejų metų, kai gavau paskyrą žiguliukui. Mano septintukas buvo mėlynas, apmušalai geltoni. Buvau rimtas vyras (juokiasi. - Autor. past.).

Su "Sabu" laido juokelius

Viename iš interviu teigėte, kad pažiūrėti jūsų rungtynių į stadioną Vilniuje susirinkdavo po 18 tūkstančių žiūrovų. Turbūt nepakartojamas jausmas rungtyniauti tokiame stadione?

Žodžiais to nenusakysi... Kijeve teko žaisti ir šimtą tūkstančių žiūrovų talpinančiame stadione, o dar dešimt tūkstančių aplink vaikšto be bilietų...

Vienas pirmųjų netikėtų įspūdžių buvo, kai žaidėme SSRS Tautų spartakiadoje. Kaune naujas stadionas, žmonių gal devyni tūkstančiai, sausakimša. Prasideda antras kėlinys, staiga šūksniai: "Mažą, Mažą į aikštę!" Dairaisi ir netiki, kad žmonės tavo vardą skanduoja.

Jus draugai ir dabar vadina "Mažu". Žinau, kad artimai bičiuliaujatės su 221 ūgio legendiniu krepšininku, taip pat olimpiniu čempionu Arvydu Saboniu. Papasakokite apie tai plačiau?

Visada palaikydavome šiltus ryšius su krepšininkais, taip ir užsimezgė ryšys. Juk Arvydo Sabonio, kaip ir mano, marškinėlių numeris buvo vienuoliktas.

Arvydas - puikus vyras, mūsų draugystė nenutrūksta, kad ir ilgai nesimatome. Anąkart susitikome Palangoje. Pakėlė Sabas mane ant rankų, susėdom po taurelę "padaryti". Išgėrėm po pilną, Arvydas man sako: "Tu, Mažas, gerk po pusę, ilgiau pasėdėsim."

Treniruoja jaunąją kartą

Papasakokite, ką pastaruoju metu veikiate gyvenime?

Treniruoju Lietuvos jaunimo iki 21 metų rinktinę. Yra ką veikti, pastebiu, kad mūsų laikų ir dabartinis jaunimas - gerokai skiriasi. Dabar jaunimas yra visko persisotinęs, o mes, mano paauglystės laikais, tiesiog degėm noru žaisti, kovoti, siekti pergalių. Dabar jaunimą motyvuoti yra daug sunkiau.

Mano jaunystės dienomis futbolą žaidėme nuo ryto iki vakaro. Juk nieko daugiau neturėjome, nei kompiuterių, nei žaidimų prie televizoriaus. "Babcės" apšaukdavo, liepdavo dingti iš kiemo, mes joms skalbinius nuo virvių nutraukydavome. Ir langai duždavo! Arba į blokinio namo sieną kamuoliu - dunkst dunkst, dunkst dunkst. Išbėga dėdulė: "Mano kambary sekcija tuoj nugrius, nykit iš čia!". Buvo įdomūs laikai, yra ką prisiminti...

Ar į gimtuosius Gargždus dar aplankote?

Jau rečiau, bet kartkartėmis aplankau. Turime sodybą netoli Molėtų, čia dabar ir gyvename su mama ir broliu. Kas žino, gal kada visam laikui grįšiu į Gargždus.

Įdomūs faktai

1990-2001 metais A. Narbekovas gynė Lietuvos rinktinės garbę. Sužaidė 13 rungtynių ir įmušė 4 įvarčius.

1990 metais pelnė pirmąjį Lietuvos rinktinės įvartį po Nepriklausomybės atkūrimo (draugiškose rungtynėse su Gruzija 1990 metų gegužės 27 d. Tbilisyje). 2001 metų rugsėjo 1 dieną pasaulio čempionato atrankos rungtynėse su Italija pasirodė aikštėje 88 minutę ir taip atsisveikino su Lietuvos rinktine.

Žaidėjo karjera: Vilniaus „Žalgiris", Maskvos „Lokomotiv (Rusija), Vienos „Austrija", „Admira „Wacker", „St. Polten", „Hundsheim", „Wiener SK", „Brigittenau", „Weikersdorf" (visi - Austrija).

Dar tęsdamas futbolininko karjerą A. Narbekovas Austrijoje gavo futbolo trenerio licenciją.

Trenerio karjera: SV „Weikersdorf" (Austrija), Vilniaus „Žalgiris", „Donau Langlebarn" (Austrija), Gargždų „Banga", Lietuvos nacionalinė rinktinė (asistentas), Jūrmalos „Spartaks" (Latvija).