Ar gali sportas išsiversti be dopingo?

Pastarieji metai Rusijos sportui buvo gėdingiausi: šalis patvirtino geriausias sovietinio sporto tradicijas, kai ši sritis buvo itin politizuota. Paaiškėjus, kad dopingo vartojimui kontroliuoti buvo sukurta valstybinė sistema, sporto pasaulyje kilo neregėtas skandalas, iš atsakingiausių varžybų buvo pašalinti dešimtys Rusijos sportininkų, medalius turėjo grąžinti būrys šios šalies atstovų - Sočio žiemos olimpinių žaidynių laimėtojų. Deja, dopingo skandalai neaplenkė ir Lietuvos sportininkų. Kas atletus verčia vartoti draudžiamus preparatus?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Lietuvos sporto departamento generalinis direktorius Edis URBANAVIČIUS, Vilniaus olimpinio sporto centro direktoriaus pavaduotojas, buvęs olimpietis irkluotojas Egidijus BALČIŪNAS, Vilniaus krepšinio mokyklos direktoriaus pavaduotojas Jonas ČIŽAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis pasigirsta pranešimų, jog vieni ar kiti sportininkai vartoja dopingą. Žinoma, skaudžiausia, kai tarp vartojančiųjų draudžiamus preparatus atsiranda mūsų valstybės atstovų. Paprastai tai yra visiems gerai žinomos pavardės. Turėjome atvejį su Živile Balčiūnaite, visai neseniai teko išgirsti apie Aurimą Didžbalį ir kt. Kreipiuosi į Sporto departamento generalinį direktorių: kas vyksta šiuo metu pasaulio sporte?

E.URBANAVIČIUS: Manau, tai yra jau subrendęs reikalas. Nemanau, kad visi susirūpinimai dėl dopingo vartojimo iškilo taip staiga. Dėl to yra pasirašyta Konvencija tarp daugelio pasaulio valstybių, taip pat ir su Lietuva. Tik gal ne taip greitai kartu su Konvencija keitėsi ir dopingo vartojimo priežiūros klausimai. Taip pat yra įsteigta įstaiga, pasaulinė institucija WADA (Pasaulinė antidopingo agentūra), kuri užsiima įvairių standartų leidimu, priežiūra, kontrole. Šalys, pasirašiusios Konvenciją, tampa pavaldžios būtent šiai organizacijai, nes ji rūpinasi, kad veiksmai būtų koordinuoti, kad priežiūra būtų vienoda. Kodėl tai dabar yra aktualu, kodėl tai pradėta? Aš nesakau, kad to nėra. Jūsų pradžioje paminėti atvejai parodo, kad tikrai dopingo vartojimo atvejų yra ir jų pakankamai daug visame pasaulyje, įvairiose sporto šakose. Manau, priežastis ta, kad sportas tapo iškreiptas. Nes laimėti, užimti prizines vietas sporte tapo labai sunku konkuruojant su žmonėmis, kurie ne visai sąžiningai elgiasi. Kitaip tariant, sunku konkuruoti su tais papildomais preparatais, kurie paskatina, pastimuliuoja, padeda pasiekti aukštesnių rezultatų prieš tuos varžovus, kurie yra sąžiningesni, nevartoja arba vartoja tik tai, kas yra leistina. Sporte yra įvairių preparatų, kurie yra draudžiami, bet taip pat yra daugybė preparatų, kurie yra nedraudžiami, juos galima vartoti. Matyt, kad analizuojant rezultatus, atsirado tas sistemiškumas ir poreikis standartizuoti tuos dalykus. Turiu dokumentą, kuriame nurodyta, kad nuo šių metų balandžio mėnesio įsigaliojo naujas tarptautinis standartas, patvirtintas WADA. Jis aprobuotas visų šalių, kurios yra pasirašiusios kodeksą. Šio standarto esmė - vienodas priežiūros, kontrolės ir struktūrų sukūrimo taikymas šalyse, kurios yra pasirašiusios Kodeksą. Jis taikomas visoms sporto šakoms. Surašyti labai aiškūs kriterijai, pavyzdžiui, kiek mėginių turi būti daroma, kokia kryptimi turėtų būti atliekami patikrinimai kiekvienoje šalyje. Tų principų turi laikytis kiekviena šalis. Yra nustatyti kriterijai, pagal kuriuos tikrinamos šalys, kaip jos laikosi Konvencijos, kaip laikysis šio standarto, kaip laikėsi iki šiol, kai buvo kiti reikalavimai. Dabar labiau standartizuota. Manau, kad ateitis vis tiek bus tokia, kad mes visi, visame pasaulyje, anksčiau ar vėliau privalėsime prieiti prie tos tvarkos. Nesakau, kad taip staiga visas pasaulis ims ir apsivers, kad išvengsime tokių plačiai aptariamų atvejų. Tačiau, mano nuomone, draudžiamų preparatų vartojimo atvejų tikrai sumažės. Mūsų šalyje taip pat atsiranda supratimas, atsiranda netolerancija tiems atvejams, kai yra piktnaudžiaujama ir vartojamas dopingas.

G.JAKAVONIS: Pastebima, jog dopingų skandaluose dažniausiai atsiduria sunkiaatlečiai, labai dažnai kalbama apie dviratininkus, lengvaatlečius. Įdomu būtų išgirsti Egidijaus, buvusio olimpiečio, nuomonę, kodėl draudžiamų preparatų vartojimas nenustatomas iš karto. Keista, kai sportininkas turi grąžinti apdovanojimą po kelerių metų viešumoje pasklidus informacijai, jog vienas ar kitas olimpinis čempionas olimpiados metu vartojo dopingą?

E.BALČIŪNAS: Norėčiau dar papildyti, apie ką kalbėjo direktorius. Kalbėdami apie dopingą pasauliniu mastu, mes šiandien keliame klausimą, kodėl tai vyksta Lietuvoje? Pasižiūrėjus pasauliniu mastu, tas vartojimas yra labai didelis. Jeigu pažiūrėsime į 2016-ųjų metų WADA duomenis, tai pamatysime, kad Italijos sportininkų, vartojusių dopingą, visoje šalyje užfiksuota net 146. Lietuvoje buvo trys teigiami atvejai iš penkių patikrinimų. Čia yra 2016 m. duomenys, nemanau, kad jie keisis 2017 m. Galima teigti, kad dopingo vartojimo atvejų vis dar patvirtinama, tačiau jų jau mažėja. Žiūrint į išsivysčiusias šalis, skaičiai tokie: Rusijoje, pavyzdžiui, dopingą vartoja sistemingai - 69 atvejai, Prancūzijoje - 86, Jungtinėse Amerikos valstijose - 76 atvejai. Visame pasaulyje, vartojant draudžiamus preparatus, yra nusižengiama. Aš nenorėčiau išskirti sporto, kaip vienos srities. Nes ir kitose gyvenimo srityse žmonės taip pat pažeidinėja įstatymus ir už tai yra baudžiami. Taip ir sportininkai: jeigu jie nusižengia taisyklėms varžybų metu, juos nubaudžia pašalindami iš varžybų.

G.JAKAVONIS: Egidijaus išvardintų šalių atstovai vienaip ar kitaip olimpiadose, pasaulio čempionatuose surenka daugiausia apdovanojimų. Šiuo atveju norėtųsi pakalbėti apie paskutinėje olimpiadoje dalyvavusius sportininkus. Pakankamai daug medalių visuomet gauna Norvegijos slidininkai. Pasirodo, jie beveik visi serga astma, jie visi vartoja vaistus. Tačiau dėl tų vaistų, kuriuos jie starto metu vartoja, kitiems sportininkams gali būti pareikšti įtarimai vartojus dopingą. Kokie čia niuansai, kaip tai reiktų vertinti?

J.ČIŽAUSKAS: Manau, kad tai taikytina ne vien tik Norvegijos sportininkams. Šiame sporte man teko dirbti ilgą laiką, todėl tokiais dalykais domiuosi nuolat. Australijoje taip pat kas antras plaukikas serga astma, toj pačioj Amerikoj, taip pat. Mano nuomone, sporte turėtų būti visiems vienodos sąlygos. Jeigu man tas vaistas, kaip žmogui, yra vaistas, o kitam gali būti - dopingas, nes tuo metu pagerina to žmogaus savybes, kad jis galėtų ne visiškai, mano supratimu, sąžiningu keliu kovoti dėl to aukšto apdovanojimo. Kitas dalykas - ar mes galime sąžiningu keliu laimėti tuos medalius? Manau, Lietuva tai įrodė. Mes neturėjome dopingo vartojimo atvejų nuo 2000 m. olimpinių žaidynių, kai laimėjome medalius. Turime medalius ir 2004 m., ir Pekine, ir Londone, Rio de Žaneire. Gyvenimas rodo, kad visi laimėjimai yra teisėti, sportininkai pasiekė labai aukštų rezultatų ir be dopingo. Kuo didesnė, kuo galingesnė valstybė, kuo daugiau ji turi finansinių resursų, tuo ji daugiau galvoja apie ateitį - ko dar dopingo agentūros negali pagauti. Būna ir tų nelabai švarių medalių. Bet, kaip parodo gyvenimas, net ir po daugelio metų, išaiškėjus tiems metodams, medaliai yra grąžinami sportininkams, kurie yra jų nusipelnę.

Žiūrint į pasaulinę tendenciją, daugiausia dopingo atvejų pasitaiko lengvojoje atletikoje, paskui - jėgos, kūno rengimo sporto šakose, dviračių sporte, plaukime ir t.t. Pasaulyje dėl šių dalykų labai daug dirbama, daug lėšų skiriama kontrolei, kad sportas būtų švarus.

G.JAKAVONIS: Kodėl visgi tai vyksta, kas verčia sportininką vartoti tuos preparatus: treneris ar noras išgarsinti savo šalį, savo valstybės vardą?

E.URBANAVIČIUS: Yra sąrašas preparatų, kurie draudžiami. Visi - ir sportininkai, ir treneriai - tą sąrašą žino. Tačiau atsakant į klausimą, kodėl tai vyksta ir kodėl yra vartojamas dopingas, kas šį reikalą inicijuoja, manau, kad čia yra dvi pagrindinės priežastys. Visų pirma, jau seniai sportas yra valstybių politikos dalis. Šitą reikia suvokti. Jeigu grįžtumėm atgal į senuosius laikus, į šaltąjį karą, tai kai kurios sovietinio bloko šalys per sportą darė politiką. Pavyzdžiui, demokratinėje Vokietijoje buvo kuriami įvairūs cheminiai junginiai. Subyrėjus demokratinei Vokietijai, bandyta paskleisti tas idėjas, mechanizmą. Tai yra didelė kova dėl prestižo, dėl galios demonstravimo. Antras momentas - sporto komercializacija. Įvairūs prizai, premijos, reklaminiai kontraktai už laimėjimus verčia sportininką, trenerį, personalą bet kokiomis pastangomis siekti aukštų rezultatų, t.y. gauti galimybę būti žinomam, turtingam ir pan. Čia, mano nuomone, taip pat nėra su olimpiniu sportu suderinami dalykai. Būtent tos olimpizmo idėjos sporte turėtų būtų skleidžiamos dar labiau. Daug dėmesio turėtų būti skiriama švietimui, ypač jaunimo. Mes jau dėl dopingo vartojimo turime baudžiamąją atsakomybę. Ar kiekvienas iš mūsų supranta, ką tai reiškia? Tai yra rimti dalykai, pakankamai rimtai reglamentuoti. Asmuo irgi turi jausti didžiulę atsakomybę. Mano nuomone, švietėjiška veikla šioje situacijoje yra labai svarbi, gal net viena iš svarbiausių. Matome, kad vien tik per gąsdinimą, baudimą ir bauginimą mes to nesutvarkysime ir šios problemos neišspręsime. Todėl kalbu apie švietėjiškos veiklos svarbą.

G.JAKAVONIS: Vardijant sporto šakas, prisiminiau labai gerą pavyzdį - lauko tenisą, Mariją Šarapovą. Ir pinigai atimti, ir titulai, diskvalifikacija, nutrauktos reklamos. Prisiminkime Vokietijos sportininkes, kurios net pastodavo keliems mėnesiams, nes nėštumo pradžioje moterys turi daugiau jėgų, o po varžybų nėštumai būdavo nutraukiami. Čia, mano įsitikinimu, jau peržengiamos visos ribos. Egidijau, kas verčia sportininką vartoti dopingą? Ar pačiam nekilo pagundų pabandyti?

E.BALČIŪNAS: Galima sakyti, kad aplinka kalta, nes tiesiog verčia sąlygos. Pažiūrėkime į Pekino olimpines žaidynes, kur buvo Kinijos komanda - galutinėje medalių įskaitoje užėmė pirmąją vietą. Prieš tai buvusiose žaidynėse pakliūdavo tik į šešetuką, o po Pekino olimpinių žaidynių, vėl pataikydavo tik į šešetuką. Vadinasi, ten buvo sudarytos sąlygos įvairių medžiagų vartojimui ir metodams. Mes dabar kalbame tik apie medžiagas, bet dar yra ir metodai, leistini naudoti sporte: kraujo perpylimai ir pan. Jeigu esi valstybės rinktinėje, niekas tavęs jau neklausia: nori tu ar nenori vartoti. Kalbant apie šių dienų aktualijas, kas galėtų skatinti, daryti įtaką dopingo vartojimui, galėčiau atsakyti, kad tai yra sportininko noras būti stipresniam. Bet ne savo fizinėmis galiomis, o tas fizines galias didinant draudžiamais metodais. Visi sportininkai nori būti pirmi, bet konkurencija vienoje ar kitoje sporto šakoje yra labai didelė. Populiarios sporto šakos pritraukia rėmėjų, pritraukia lėšų.

Žinoma, yra atvejų, kai sportininkas vartoja preparatus nežinodamas, kad taip padarė. Taip gali atsitikti todėl, kad kai kurie draudžiami preparatai yra kažkuriame vaiste nuo ligos. Per metus Nacionalinė agentūra paima apie 230 tūkst. mėginių, iš jų - 44 proc. pripažįstami teigiamais. Tie, kurie lieka, yra arba neigiami, arba tų medikamentų vartojimas yra leistinas. Tik pusė sportininkų yra sugaunami, o kita pusė arba turi leidimus, arba yra „švarūs“. Kiekvieną atvejį reikėtų svarstyti atskirai. Negalima sakyti, kad visi, siekdami rezultato, turi tik blogų kėslų, norėdami aplenkti konkurentą.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Jonai, jums tas pats klausimas - kodėl sportininkai vartoja dopingą?

J.ČIŽAUSKAS: Manau, kad mes per mažai dirbame švietėjišką darbą. Žmonėms reikia aiškinti. Mes pirmą kartą tokio švietėjiško darbo ėmėmės po 1992 m. Barselonos olimpinių žaidynių, kai viena mūsų sportininkė, užėmusi ketvirtą vietą, įkliuvo su nelabai reikšmingu dopingo vartojimu. Tada mes labai daug dirbome, kvietėmės specialistus iš Dopingo agentūros, mūsų treneriai klausėsi paskaitų, net ir su medikais žiūrėjome, kokie yra galimi variantai. Prieš vienas olimpines žaidynes buvo pasikviesti specialistai iš Rusijos, kurie kalbėjo ne tiek apie dopingo vartojimą, bet apskritai apie įvairius medikamentinius junginius, kurių mes nemokame vartoti. Ta dopingo vartojimo pusė yra labai plati. Manau, pirmiausia turime neišklysti iš to kelio, kuriuo ėjome. Turime siekti, kad sportininkai gerai maitintųsi, būtų gera jų medicininė priežiūra ir rezultatai būtų pasiekiami sąžiningu būdu, nes nesąžiningi dalykai nė vieno nepuošia. Antra, vartodami draudžiamus medikamentus, žmonės susigadina savo gyvenimą. Taip pat krenta šešėlis ne tik tam tikrai sporto šakai, bet ir visai valstybei.