Klaipėdos teatro istorijos (15)

Aleksandras Šimanskis: "Nesutikau savo režisieriaus"

Kiek įdomių, teatrui atsidavusių žmonių praėjo per tuos 50 metų! - stebisi aktorius.

"Mūsų santykiai kad ir su techniniu personalu buvo visai kitokie. Šiltesni, artimesni. Dabar aktorius į aptarnaujantį personalą nesiteikia netgi kreiptis "jūs". Tik "tu čia man pasuk", "tu čia man pataisyk"... O kodėl ne "jūs"? Neliko paprastos pagarbos?

Kažkada teatre vairuotoju dirbo toks Krepštakys, tikras klaipėdiškis. Kai mus veždavo - apsirengęs kaip visi vairuotojai. Tačiau kai atvykdavome į vietą vaidinti, jis persirengdavo ir kostiumuotas prie salės durų plėšydavo žiūrovų bilietėlius. Toks buvo lygis! O į mūsų replikas atsakydavo: "Aš negaliu kitaip, ką žmonės pasakys."

Turėjome teatre kūriką Samsoną. Vyksta spektaklis, didelė masinė scena, scenoje daug artistų, vaidiname be galinės uždangos. Ir staiga scenos gilumoje pasirodo mūsų kūrikas, lėtai praeina čiupinėdamas paeiliui kiekvieną radiatorių - ar šildo? O tada už dalyvavimą masinėse scenose mokėdavo po rublį. Tai po to mes Juškevičiui siūlėme apmokėti Samsonui už pasirodymą ne laiku ir ne vietoje", - prisimena A. Šimanskis.

VEIKLA. Poezijos skaitymai.

Tačiau baisiausią nuotykį, teigia teatro veteranas, buvo pasakojęs scenos mašinistas Atgalainis. Seniai teatre dailininke dirbo Juzefa Čeičytė. Tai ją vyrai buvo įkišę ir užrakinę teatro skelbimų lentoje! Dailininkė buvo labai plona.

"Nubaudė... didesne alga. Man tie išdykavimai, gėrimas baigėsi blogai. Direktoriaus įsakymu aš kartu su Gediminu Pauliukaičiu šešiems mėnesiams buvau išmestas iš artistų ir dirbau scenos mašinistu. Bet tada uždirbdavau daugiau už patį direktorių! Alga apie 75 rublius, už suvaidintą spektaklį mokėdavo po 5 rublius, o per mėnesį vaidindavau 20-25 kartus. Be to, važiuojant į išvykas dekoracijų sunkvežimyje scenos darbininkams būdavo apmokamas transporto bilietas iki gastrolių vietos. Tai viską sudėjus išeidavo solidi alga, apie 200 rublių. Artistai pavydėjo, ėmė skųsti direktoriui. Po trijų mėnesių teatro direktorius Balys Juškevičius išsikvietė mane ir liepė rašyti prašymą priimti atgal į artistus. O aš jam ir sakau: "Direktoriau, o kuo aš šį kartą nusikaltau?" Paskui anekdotas ta tema klaidžiojo po Lietuvos teatrus..." - pasakoja A. Šimanskis. Anot jo, G. Pauliukaitis į teatrą taip ir nebegrįžo. Jis įsidarbino mėsos kombinate autokaro mašinistu. Neužmiršdavo teatro, ateidavo ir dažnai atsinešdavo tais laikais neregėtą delikatesą - "Žemaičių" dešros. "Būdavo, švenčiame premjerą, atskirai - artistai, vadovybė, atskirai - techninis personalas. Tai Pauliukaitis, man kumštelėjęs, sakydavo: "Šimai, kaip manai, gal duodame tiems ubagams geros dešros? Še, nunešk ir pasakyk, kad čia nuo Pauliukaičio", - šypsosi aktorius.

Išėjusiems negrįžti...

G. Pauliukaitis buvo įdomus žmogus. Grojo beveik visais muzikos instrumentais, gerai piešė, pokario metais buvo netgi Lietuvos bokso čempionas. Bet tas lemtingas įvykis, kai teko atšaukti spektaklį, Aleksandrą trumpai pavertė scenos mašinistu, o jo kolega visai paliko teatrą...

"Mano kurso draugas Henrikas Andriukonis taip pat ne laiku paliko teatrą. Priežastis - ta pati, kaip ir mudviems su Gediminu. Andriukonis buvo kilęs iš Širvintų krašto, kai buvome studentai mudu ne kartą ten važiuodavome, puikiai praleisdavome laiką. Iš tų laikų man liko gražiausi prisiminimai. Susitarę kartu atvažiavome į Klaipėdą.

Palaipsniui Henriko santykiai su vyriausiuoju režisieriumi Gaidžiu tapo artimi. Nors jis buvo kietas kaip ąžuolas, ganėtinai grubus, bet ir dvasingas. Vaidino jis daug, bet neišlaikė jo širdis..." - sako A. Šimanskis.

Pasak artisto, pomėgis taurelei ne visiems blogai pasibaigdavo, juk būdavo linksmybės, nesulaikoma upe liedavosi anekdotai.

"Algis Venckūnas teatre per visus baliukus atsisėsdavo kuo toliau nuo savo žmonos, ir kaip tyčia labai dažnai pasitaikydavo vis šalia manęs. Kalbėdavome, juokaudavome kaip visi, tačiau jis nuolat sekdavo savo žmonos žvilgsnį. Kai tik žmona kur nusisuka, Venckūnas vos ne visa jėga duria man į šoną su alkūne ir tik trumpai - "pilk!". Įpildavau. Po tokio vakaro nuo Venckūno dūrių man ilgai šoną skaudėdavo, mėlynės likdavo", - prisimena A. Šimanskis.

Mėsos kombinato realijos

"Ne paslaptis, kad ne vienas aktorius dirbdavo ir papildomai, nes mūsų atlyginimai kaip buvo vargani, taip ir liko iki šių dienų, - sako Dramos teatro veteranas.

- Aš pats patekau dirbti į Klaipėdos mėsos kombinatą, ten turėjau dramos ratelį ir agitbrigadą. Tų laikų mėsos kombinato realijos galėtų būti didelė atskira tema netgi romanui. Kadangi man reikėjo žinoti kombinato gyvenimą, kas gerai ir kas blogai, tai dalyvaudavau rytiniuose direkcijos pasitarimuose. Kombinato direktorius rytais pirmiausiai klausdavo, kokios buvo vagystės išvakarėse. Jam sakydavo: "Direktoriau, vakar išnešė pustrečios tonos mėsos..." "Ačiū Dievui, - atsidusdavo direktorius, - plano neviršijome?" "Ne, direktoriau, normos ribose."

Vyresnieji klaipėdiečiai prisimena, kad į mėsos kombinatą veždavo miesto penktasis autobusas. Mieste anekdotai vaikščiojo, kad mėsos kombinato darbuotojai po darbo namo važiuoja visada tik stati. Kodėl? Ogi jie save būdavo taip visokiais mėsos gaminiais ar faršu apsivynioję, kad atsisėsti negalėdavo, tik stačiomis. Pilvai atsikišę, nugaros kažkaip įtartinai išpampusios - kaip ten atsisėsi.

Su Aleksandru prisiminėme ir kitas legendomis apaugusias vagystes iš mėsos kombinato. Mieste žmonės kalbėdavo, kad pro sargybą vyrai išvesdavo net gyvus avinus! Kaip tai darydavo? Snukį užklijuodavo, kad nebliautų, apvilkdavo kailiniais, ant galvos - kailinę kepurę ir vesdavo. Aišku, tokį ėjimą tekdavo palydėti tikra vaidyba - "Vėl tu, žalty, prisigėrei, paeiti negali, mums čia tik rūpintis tavimi, gyvate, o juk sakėme, kad negertum..."

Mėsos kombinato darbuotojai žinojo ir išsinešimo mokestį. Jeigu ateidamas į darbą sargybos kontrolės šiukšliadėžėje palikdavai puslitrį degtinės, po pamainos mėsos išsinešimas būdavo garantuotas - nieks nekibs ir netikrins.

Išgelbėjo žmona

A. Šimanskis sakė negalintis nekalbėti ir apie savo velionę žmoną Staselę. Stasė Gavelytė buvo pažįstama su B. Juškevičiumi dar nuo Dzūkijos laikų, abu žemiečiai. Aštuonerius metus ji išbuvo lageryje Kazachstane.

70-METIS. Aleksandras Šimanskis (kairėje) minint jo jubiliejų.

"Tai, kad šiandien aš galiu kalbėtis ir dėstyti savo prisiminimus, yra tik mano Staselės nuopelnas. Ji išgelbėjo mane iš tos peklos, kur daug kas pražūva. Stasė, atvykusi į Klaipėdą, ilgus metus dirbo teatro grimuotoja. Mes visi perėjome per jos rankas, ji mus išleisdavo į sceną, pavertusi įvairiais herojais", - teigia aktorius.

"Visada sakau, kad be režisieriaus gero spyrio artistui į užpakalį nė vienas iš mūsų nieko nepasiektų. Arba tu surandi savo režisierių, arba nesurandi. Arba tave surado, arba ne. Aš savo režisieriaus nesuradau..." - savo metus, praleistus Klaipėdos dramos teatre, apibūdino A. Šimanskis.

Bus daugiau