Apie Klaipėdos krašto istorijos lopšį

ATVIRAS. "Neužsidarome tarp sienų: mūsų darbuotojai kasmet sukviečia šimtus klaipėdiečių ir miesto svečių į muziejaus kiemą ir kitas erdves, čia vyksta edukaciniai užsiėmimai",- sake MLIM direktorius Jonas Genys.

Daug tai ar mažai muziejui tie 90 metų, paklausėme muziejaus direktoriaus, humanitarinių mokslų daktaro, archeologijos istoriko Jono Genio.

"Aš manau, kad tiek metų muziejui daug dėl kelių priežasčių. Apskritai Lietuvoje muziejai kūrėsi gana vėlai, seniausiems - 200 metų, turiu galvoje Vilniaus senienų muziejų ir Bijotuose nuo 1812 m. išlikusį Dionizo Poškos muziejų, garsų ne tiek rinkinio gausumu, kiek simbolika. Šiaip daugiausia muziejų kūrėsi tik po nepriklausomybės atkūrimo po 1918 m., ar tai būtų Šiauliuose, ar Vytauto Didžiojo karo muziejus Kaune. Mūsų muziejus gražiai įsipaišo į Lietuvos muziejų konteksą", - sakė J. Genys.

Nors nenorėtų gilintis į skaičius, sakė, kad kai kurie dalykai įdomūs, verti rubrikos "Ar jūs žinojote, gal girdėjote?" Įdomus faktas, kad mūsų muziejus, 1939 m. uždarytas nacių, kaip ir dauguma kultūrinių įstaigų, kai dingo daug eksponatų, 1965-1966 m. turėjo padalinius Šilutėje ir Nidoje, vėliau virtusius atskirais muziejais.

Krašto muziejus įsikūrė 1924 m., praėjus nepilnai pusantrų metų nuo Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos. Tai iš esmės buvo centriukas, skleidęs lietuviškos kultūros ir buities kvapą, atsiradęs krikščioniškos evangelikų draugijos "Sandora", kuriai vadovavo politinis, visuomenės ir kultūros veikėjas, teologijos mokslų daktaras Vilius Gaigalaitis. Įdomu, kad prie muziejaus atsiradimo prisidėjo šviesuoliai vokiškais vardais: Fricas Ambrozijus, Hugas Šojus.

"Įdomus ir tas faktas, kad 1931 m. fiksuojami tik 84 eksponatai, tiek, kiek dabar gali surasti per dieną, 1986 - tik 19 tūkst., 1991 - 54 tūkst., o per 30 metų jų skaičius padidėjo dvigubai, iki 110 tūkst. Nelabai žinomo ir integruoto į kultūrinį miesto gyvenimo muziejaus augimas buvo lėtas, dar sukame galvas, kur buvo pirmosios jo patalpos, jau kaip ir sutariame, kad prieškariu jos buvo dabartinėje Stasio Šimkaus konservatorijoje", - sakė istorikas.

Jam nuostabą kelia 1974 m. muziejaus knygoje užrašytas lankytojų skaičius - 122 tūkst. 361, kai net 2012 m. jų buvo keturiskart mažiau. Miestas tuomet buvo gana uždaras, įsivaizduoti negalėjai apie kruizinius laivus, kai dabar iš jų pabyra 50-60 tūkst. lankytojų. Mieste kažin ar buvo apie 200 000 gyventojų, tai sunku patikėti, kad du trečdaliai miestiečių aplankydavo muziejų. Tuolab kad Liepų gatvėje buvo kelios patalpos apačioje, o II aukšte - didesnės, tad kaip smalsuoliai galėjo sutilpti. Šiuo metu vien modernaus saugyklų pastato su mansarda ir rūsiais bendras plotas - beveik 600 kv. m, o viso projekto vertė - 1424 tūkst. litų.

Gal, svarsto istorikas, tokia buvo valdžios politika, kad privalu buvo aplankyti. Tik tematika panašus į mūsiškį Pilies muziejų Stokholmo karo muziejus dabar surenka 20 tūkst. žmonių, nepalyginti su pašėlusiai lankomais Gustavo Vazos ar Luvro muziejais.

Bičiulystė

Išaugusią muziejaus vertę liudija platūs bendradarbiavimo ryšiai su kitais Baltijos šalių ir pasaulio muziejais. To nesurašysi į jaučio odą. Vienas artimiausių draugų ir partnerių - Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, bendradarbiaujantis nuo pat savo įsikūrimo 1992 m.

ATRADIMAI. "Kai jau atrodo, kad jokių ekspedicijų metu nebeįmanoma atrasti naujų etnografijos eksponatų, ima ir įvyksta stebuklas", - sakė Etnografijos skyriaus vedėja Aušra Kavaliauskienė.

"Šioje bendrystėje puikiai dera mūsų akademinis potencialas ir muziejaus darbuotojų profesinė kompetencija, vykdant Klaipėdos miesto ir krašto itin įdomios ir turiningos praeities populiarinimo ir įprasminimo visuomenėje misiją. Muziejaus durys ir fondai visada yra atviri ne tik mokslininkams, bet ir studentams, kurie, tyrinėdami čia sukauptas archeologinių radinių kolekcijas, istorijos šaltinius, patiria mokslinių ieškojimų ir atradimų džiaugsmą ir daliai studentų tai tampa pirmuoju laipteliu profesionalios mokslininko karjeros link. Drąsiai teigčiau, jog muziejus seniai tapo neatsiejama miesto kultūrinio gyvenimo ir reiškinių dalimi ir išskirtiniu jos veidu", - sakė instituto direktorė, dr. Silva Pocytė, perdavusi kolegų linkėjimus sulaukti gausaus būrio idėjinių bendraminčių ir smalsių lankytojų.

Ji paminėjo tik keletą paskutiniųjų metų bendro darbo rezultatų - 2013 m. parengtą kilnojamąją parodą "Kova dėl Klaipėdos - įvykiai ir žmonės" ir parodos katalogą. Instituto archeologai aktyviai įsijungė į šiemetinės parodos "Archeologiniai tyrimai Vakarų Lietuvoje 2008-2013 m." rengimą ir jos pristatymą visuomenei; muziejaus archeologų ir restauratorių pagalba itin svarbi, tvarkant gausybę šiais metais Klaipėdos piliavietėje iškastų radinių, kurie ateityje papildys muziejaus ekspozicijas.

Dvasios aristokratų dovanos

"Mūsų muziejus unikalus kuršių archeologine medžiaga, kurios niekas kitas neturi. Pasaulio muziejai kūrėsi jau XIX šimtmetyje, paveldėjo privačias ar karališkas kolekcijas, antai į Angliją vežė eksponatus iš viso pasaulio. Klaipėdos regionas nėra išskirtinis, jis visada buvo Prūsijos karalystės ar Vokietijos imperijos pakraštys, neturėjome didikų sukauptų kolekcijų. Miesto branduolys skaudžiai nukentėjo nuo gaisrų ir karų, ir nors Klaipėdos įkūrimo data - 1252 m., vaikščiodami po senamiestį to nejaučiame, nėra nė vienos išlikusios bažnyčios. Taigi daugiau turime žinių, nei eksponatų. Trūkstamą praeities grandį atkuriame virtualioje erdvėje, sukaupę archeologinę, ikonografinę, kartografinę medžiagą iš Vokietijos bei Švedijos archyvų", - sakė MLIM Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė.

Todėl muziejininkai ypač vertina šviesuolius, padovanojusius muziejui retų vertybių: tai istoriko Jono Tatorio sukauptas archyvas, Kalvystės muziejaus įkūrėjo Dionyzo Varkalio ir geradario Michael Vorbeck, gyvenančio Strasbūre, kurio senelis Klaipėdoje buvo celiuliozės fabriko direktorius, rinkinių kolekcijos.

Kartais pavieniai asmenys dovanoja eksponatus, raštus, spaudinius, norėdami atsikratyti nereikalingo šlamšto. Tačiau tai, kas šiandien atrodo nieko verta, po kurio laiko gali įgyti autentišką vertę kaip praeitos epochos liudininkai, kad ir kokia ji buvo.

Humanitarinių mokslų daktarės Marinos Kulčinskajos, dovana - 520 dokumentų, fotografijų, atvirukų kolekcija, už didelius pinigus įgyta aukcionuose, jau dabar istorijos tyrėjams yra neįkainojama.

SENIAUSIA. Ši kilmingos Klaipėdos ponios nuotrauka, padaryta 1866 m., - iš filantropinės Marijos Kulčinskajos kolekcija.

"Ši kolekcija teikia vertingos informacijos apie Rytų Prūsiją, Klaipėdos kraštą ir miestą. Tai svarbios, nematytos fotografijos. Seniausia mūsų muziejaus istorinė nuotrauka, datuojama 1866 metais, kurioje nusifotografavusi kilminga orios laikysenos Klaipėdos ponia su puošniais drabužiais, matyt, fotografiją ketinusi siųsti giminaičiams į užjūrį. Dar yra 1906 m. fotografijų, o 1939-1944 m. nuotraukos atspindi ne išnykusius senojo miesto vaizdus, bet kariuomenės gyvenimo kasdienybę", - sakė Z. Genienė.

Po dviejų epochų užmaršties

"Po 1959 m. įvykusios didžiosios dalies lietuvininkų evakuacijos, šie laikyti išmirštančia tauta. Tačiau prieš pat MLIM jubiliejų įvyko stebuklas: Ilzės Keizerienės-Skrandytės provaikaitė Asta Strumilienė-Kosaitė, "Ąžuolyno" gimnazijos folkloro kolektyvo "Gervelė" įkūrėja, pravėrusi prosenelės kraičio skrynią, surado ir perdavė muziejui giminės relikvijas. Tarp jų - seniausias etnografijos skyriaus eksponatas - "tumpinės" arba kumštinės pirštinės, numegztos iš avių namuose dažytos vilnos", - sakė etnografijos mokslų daktarė Aušra Kavaliauskienė.

Pirštinės priklausė įsigytas 1959 metais iš Ilzei Keizerienei-Skrandytei 1881-1960), gimusiai Dumpių kaime. Jas mezgė Ilzės Keizerienės-Skrandytės probobutė Žiobrienė apie 1809 metus Kairių kaime.

Ilzė Keizerienė-Skrandytė su dukra Ona Perkamiene-Keizeryte (Anna Perkams, 1906-1977), 1959 metais muziejui perdavė trijų kartų moterų dėvėtus bažnytinius drabužius ir aprangos priedus: klostytą vilnonį sijoną - "kedelį", šilkinę prijuostę - "žiurstą", bažnytinius marškinius "pirmočius", moterišką liemenę - "vestę", rištuvėlius, delmoną, ne išsiuvinėtą karoliukais, kaip įprastai, bet nertą vąšeliu. Ir juodą šilkinę "kuskelę" - skarelę galvai apsirišti, šiltą vilnonę "guobamąją kuską" vietoje kailinukų ar sermėgos - apsigaubti, ir "žliktį" - milą kojoms susivynioti važiuojant į bažnyčią. Ir žiemos apdangalą arkliui.

Jubiliejinėje parodoje eksponuojamos šios šeimos moterų, apsirengusių tradiciniais drabužiais, fotografijos, kiekvienuose lietuvininkų namuose anksčiau garbingai saugotos laidotuvių marškos (drobės) su siuvinėtais įrašais lietuvių kalba. Jos buvo audžiamos itin siauromis archajiškomis staklėmis, ir, palydėjus mirusįjį, vėl saugomos namuose kitai progai. Čia matome staltiesę su mergautine monograma, ir stalo įrankius O. Perkamienės-Keizerytės siūtame įrankių dėkle. ll-ojo pasaulinio karo metu šie įrankiai kartu su šeima keliavo į Vokietiją ir vėl grįžo į Lietuvą. O seniausias ir turtingiausias lietuvininkių moterų aprangos rinkinys muziejuje bus dar papildytas kraičio skrynioje rastais drabužiais, skarelėmis, pirštinėmis.

Beje, kiekvienas Etnografijos skyriaus eksponatas yra vienintelis toks, unikalus liudininkas, kokie praktiški ir taurūs buvo lietuvininkai, kaip priešinosi germanizacijai, ir išdidžiai ir atkakliai puoselėjo lietuvišką tapatumą, tradicijas bei ritualus, perduodamus iš kartos į kartą. Tik dažniausiai eksponatai būna bevardžiai, nepasakojantys atskiros giminės istorijos.

Prikelti iš nebūties

Nuostabą keliančių eksponatų salėse neišvysi tų, kurie prikėlė juos iš purvo, suodžių ir šukių XXI amžiui. Elena Angelė Mišeikienė, buvusi freskų restauruotoja, jau 20 metų MLIM restauruoja medines tautodailininkų sukurtas skulptūras, archeologinę medieną. Tai - Klaipėdos piliavietėje įvairiuose žemės sluoksniuose archeologų aptikti žvejybos įrankiai, namų apyvokos daiktai, išsilaikę nuo XIII a.

"Kai radinius iškasa, jie trupa, paimt baisu. Žemes nuvalai šepetėliais, tada mirkai tirpale, įdėjęs antiseptikų nuo puvimo bakterijų, vėliau padengi sintetiniu vašku. Koplytėlių angelai ir šventieji, suniokoti stichijų, ar skrynios būna suvarpyti kinivarpų, kartais - apdegę. Jeigu skulptūra neturi vienos rankos, akies, antros restauratoriui pridėti nevalia, kaip ir atkurti plyšiuose likusių dažų. Dabar juos aptriname vaistinėse pirktomis servetėlėmis, kurios naikina net ŽIV mikrobus", - sakė E. A. Mišeikienė.

Pasak jos, reikšmingiausi eksponatai iškeliauja į daug didesnes Vilniaus restauracines dirbtuves, kuriose dirba mokslininkai chemikai.

"Kokie 99,9 procento keramikos dirbinių yra randami šukių pavidalu. Esu rankose laikiusi beveik išlikusį miniatiūrinį kapinyno įkapių puodelį", - sakė keramikos restauratorė Liolė Rutkaitienė. Per jos rankas perėjo 4 cm aukščio puodeliai, ir didžiausias puodas iš Žardės piliakalnio, žvejų tinklams naudoti pasvarai, keraminės keptuvės ant kojelių, porcelianiniai vaistinių indeliai. Ir puodo pavidalo urnos, rastos kapinynuose, įstabiais barokiniais ornamentais, klaipėdietiška simbolika išgražinti XVI- XVIII a. kokliai - mažosios architektūros paminklai.

"Jeigu reikia, važiuoju į kasinėjimų vietą, ir iš žemių preparuoju radinius. Jeigu yra likusi ąsočio rankena, galima iš gipso prilipdyti ir antrą, tada dengti spalvomis, bet viskas - tik pagal išlikusią analogiją", - sakė restauruotoja.

"Didžiulis traukos centras saviems ir atvykėliams"

Raimundas Balzas, Lietuvos muziejų asociacijos vadovas, Šiaulių "Aušros" muziejaus direktorius

Muziejus išsiskiria unikaliimis istorine, archeologine, etnografine kolekcijomkis, kurių nesupainiosi su kitų regionų savivaldybių išlaikomais muziejais, kurių turime per 60. Ir Klaipėda kaip uostamiestis turi ryškų veidą. Tai vienas iš nedaugelio muziejų, įsikūrusių ir piliavietėje, kuri yra didžiulis traukos centras norintiems pažinti krašto istoriją. Ten dirbančių muziejininkų karta su vadovu dr. Jonu Geniu priešakyje yra profesionalai. Jų autoritetingos nuomonės klausoma visur, ar tai būtų Kelmės, ar Šiaulių muziejus. Muziejus labai aktyviai plečiasi, vyksta renovacijos, statybos, atsiveria didžiuliai senamiestyje glūdintys lobiai, dabar vos telpantys modernioje saugykloje. Išsaugojimo prasme tai didelis dalykas, muziejaus perspektyvos atrodo beribės.