Unikali knyga apie Didįjį karą

Didysis karas užima unikalią vietą Europos istorijoje, nes jo metu vykusios skerdynės iš esmės pakeitė daugelio Europos tautų likimą, lėmė teritorinius kofliktus, pilietinius karus ir bolševizmo atsiradimą. Tai buvo karas, kuriame pirmą kartą pasirodė būsimos mechanizuotos kovos šaukliai - aviacija ir tankai. Šiame kare pirmą kartą buvo panaudotos nuodingosios dujos ir išryškėjo naikinanti artilerijos bei kulkosvaidžių galia.

Pirmasis pasaulinis karas buvo ir personalistinis karas, kuomet priešai mirtiname mūšyje susitikdavo akis į akį.

“Lyg busdamas iš gilaus sapno mačiau, kaip per išrausų lauką artėja vokiečių šalmai. Tartum geležiniai želmenys jie dygo iš ugnimi išartos žemės” (Ernstas Jungeris).

Šio karo buvo ir laukta, ir kartu netikėta, kad jis gali iš viso įvykti. Europoje veikė Taikos komitetai, vyko kongresai, intelektualų tarpe sklido pacifistinė retorika ir buvo tikima, kad tautų ekonominiai interesai karą padarė nebereikalingu. Atrodė, kad karo Europoje negali būti, o europiečiai subrendo ilgam taikiam periodu. Austrų rašytojas Stefanas Zweigas prisiminimuose rašė, jog prieš tą karą jaunų europiečių širdyse glūdėjo didžiulis optimizmas ir pasitikėjimas pasaulio ateitimi, nes gi nieko blogo ekonomiškai ir kultūriškai klestinčioje Europoje atrodė atsitikti tikrai negali. Kartu karas buvo laukiamas – kaip nuotykis, kaip jausmų sužadintojas, kaip apsivalymo, išsilaisvinimo ar pakylėjimo pojūtis.

“Mes palikome auditorijas, mokyklinius suolus, darbastalius ir per trumpas mokymų savaites susijungėme į didžiulį entuziastingą kūną. Užaugę saugumo amžiuje jautėme kažko neįprasto, didelio pavojaus ilgesį. Karas mus apėmė̇ tarsi svaigulys. Išžygiavome lyjant gėlių lietui, įkaušę nuo rožių ir kraujo. Karas turėjo suteikti visa – didybę, jėgą, šventę. Jis rodėsi mums vyriškas poelgis, linksma dvikova gė̇lėtoje, kraujo rasa nusagstytoje pievoje. „Gražesnės mirties pasaulyje nėra...“ Ak, kad tik leistų dalyvauti, kad tik nepasilikus namie (Ernstas Jungeris).

Lietuvoje Didžiojo karo vaizdavino literatūroje tradicija nėra tokia gili kaip kitose Vidurio Rytų Europos šalyse, jau nekalbant apie Vakarų Europoje išleistus literatūros kūrinus. Turime europinio lygio knygą apie konclegerį Antrajame pasauliniame kare – Balio Sruogos “Dievų mišką” gavo gilumu ir stilium prilygstantį Solženycino ir Primo Levi kūriniams, bet neturime nieko talentingo parašyto apie Pirmąjį pasaulinį karą.

Vokiečių, prancūzų ar anglų grožinė literatūra ir atsiminimai apie Didįjį karą yra labai gausūs, o pats karo patyrimas literatūroje buvo atspindėtas dar karui nesibaigus. 1916 m. Prancūzijoje išėjo Henri Barbusse knyga “Ugnis”, 1917 m. Vokietijoje pasirodė Andreas Latzko knyga “Žmogus kare”. 1927 m. vokiečių kalba pasirodė ir greitai išpopuliarėjo Jaroslavo Hašeko “Šaunusis kareivis Šveikas”, 1929 m. buvo išleista Ericho Marijos Remarko “Vakarų fronte nieko naujo”, o 1930 m. Ludwigo Renno “Karas”.

Verta pastebėti, jog visos šios knygos buvo išverstos į jidiš kalbą (žydų literatūrinė tradicija nuolta pabrėždavo kančios ir persekiojimų tradiciją, kuri atsikartojo ir šiame kare), išskyrus vienitelę knygą - Ernsto Juengerio “Plieno audrose”, kadangi šioje knygoje karas buvo vaizduojamas kaip būtinybė, kaip aukščiausioji realybė, kaip tvirtų kovotojų grūdinimosi vieta.

1920-aisiais pasirodęs vokiečių rašytojo E. Jungerio dokumentinis romanas yra viena autentiškiausių ir meistriškiausių knygų apie Pirmąjį pasaulinį karą. Ir viena kontroversiškiausių – nors Jungeris atmetė visus nacių pasiūlymus bendradarbiauti, kalbėta, kad kiekvienas nacių kareivis buvo ją skaitęs...

E. M. Remarkas apie Jungerio knygą rašė, kad joje sekinamojo karo siaubas perteikiamas be jokio patoso ir su teigiamai veikiančiu dalykiškumu.

Savanoriu kariauti, kaip ir E. M. Remarkas ar Adolfas Hitleris, išėjęs 19-metis gimnazistas E. Jungeris ketverius metus praleido Vakarų fronto apkasuose, buvo daug kartų sužeistas, už nuopelnus apdovanotas aukščiausiu Prūsijos ordinu Pour le Mérite. Kautynių romantiką dievinęs jaunuolis tapo ne tik patyrusiu kariu, bet ir mąstytoju, gebančiu į žvelgti šiuolaikinio karo esmę.

Knygos vertėjas rašytojas Laurynas Katkus pažymi, kad “autoriaus plunksna keliais lengvais brūkštelėjimais sukuria kariaujančiųjų portretus - nuo eilinių iki generolų. Ribinėse situacijose atsiskleidžia jų emocijos, tarpusavio santykiai, būdo bruožai – sumanumas ir ištvermė, ištikimybė bendražygiams, lenktyniavimas dėl to, kas karingesnis ir, laikui bėgant, vis dažnesnė apatija. Beatodairiška drąsa mainosi su baime, plieninė disciplina – su įsiūčio priepuoliais.”

”Nesu karo korespondentas ir nesiūlysiu herojų plejados; mano siekis – ne pavaizduoti, kaip galėjo būti, o aprašyti, kaip buvo“. (Iš pirmojo leidimo pratarmės).

Informacija

Diskusija "Pirmasis pasaulinis karas po šimto metų" apie Ernsto Jungerio dokumentinį romaną "Plieno audrose" ir karo atminimo kultūrą Klaipėdos krašte vyks gegužės 6 d. 17 val. Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos meno skyriuje (J.Janonio 9)

Dalyvaus knygos vertėjas, rašytojas Laurynas Katkus, istorikas dr. Vasilijus Safronovas, moderuos istorikas prof. Vygantas Vareikis.

Bus daugiau