Prisimenant senąjį Memelį (II)

Istoriniai faktai

Senasis Klaipėdos pavadinimas Memel yra hidroniminės kilmės. Manoma, kad vietinės baltų gentys (skalviai ir galbūt kuršiai) šitaip vadino Nemuno tėkmę žemupyje, o Vokiečių ordinas šį pavadinimą tik perėmė. Piliai ir miestui toks vardas buvo suteiktas, kadangi manyta Marių sąsmauką ties Dangės upe esant Nemuno žiotimis. Kada atsiranda žemaitiškas pavadinimas Klaipėda, nėra aišku. Šaltiniuose jis minimas tik nuo XV a. pradžios: Vytauto laiške 1413 m. rašoma Caloypede, 1420 m. Kryžiuočių ordino derybų su Vytautu santraukoje kalbama apie "castrum Memel alias Klawppeda".

Miesto augimą XIX a. stimuliavo daugiausia jūrinė prekyba bei medienos apdirbimas. Didžiausius mastus jūrinė prekyba pasiekdavo politinių įtampų metu, pvz., per Šlėzvigo-Holšteino konfliktą 1848–1849 m., arba Krymo karo metais (1853–1856 m.), kai prekybos per Klaipėdos uostą apimtys buvo rekordinės. Visgi, palyginus su kitais regiono miestais, Memelio augimo tempai XIX amžiuje nebuvo itin ženklūs. 1825 m. mieste gyveno 8419, 1875 m. – 19801 žmogus. Prūsijos karalystės, o nuo 1871 m. – Vokietijos imperijos, valdžia neskyrė pakankamai dėmesio Rusijos imperijos paribyje atsidūrusio miesto vystymui. Didžiausios lėšos buvo skiriamos Karaliaučiui, todėl uosto rekonstrukcija XIX a. vyko daugiausia vietinių pirklių iniciatyva, o medienos apdirbimas liko pagrindine pramonės šaka ir pajamų šaltiniu. 1875 m. atitiesus iki miesto geležinkelio iš Tilžės atšaką, tikėtasi, kad kita atšaka sujungs Memelį su Rusijos imperijos geležinkelio tinklu, tačiau ši sąsaja iki XX a. pradžios taip ir neatsirado. Vienintele stambia įmone, įkurta Vokietijos imperijos laikotarpiu mieste, tapo celiuliozės ir popieriaus fabrikas, gamybą pradėjęs 1900 m. Kiti pramoniniai kompleksai: 1861 m. atidarytas dujų fabrikas, gaminęs dujas gatvių apšvietimui, 1869 m. įkurtas trąšų fabrikas (vėliau chemijos gamykla „Union“), gaminęs sieros rūgštį ir superfosfatą, 1900 m. pastatyta pirmoji miesto elektrinė, 1905 m. pradėjęs gamybą Luizės dvaro faneros fabrikas.

1854 m. spalį miestą nuniokojo didžiausias ligtolinėje istorijoje gaisras, kurio metu sudegė apie ⅔ uostamiesčio. Gaisro metu nenukentėjo pirklio Heinricho Schliemanno, vėliau atradusio Troją, sandėlis. Po gaisro miesto centras iš senamiesčio kairiajame Dangės upės krante buvo perkeltas į naujamiestį dešiniajame krante. 1846 m. čia įsikūrė miesto rotušė, 1856 m. pirkliai pasistatė naują biržos pastatą, 1862 m. šioje miesto dalyje buvo atidaryti teismo rūmai, o 1893 m. pastatyti nauji Karališkojo pašto rūmai.

1854 m. miestą pasiekė telegrafas, 1888 m. pradėjo veikti telefono stotis. 1904–1934 m. Klaipėdoje kursavo elektrinis tramvajus. 1902 m. buvo atidarytas miesto vandentiekis, iki 1916 m. išvedžiotas kanalizacijos tinklas. XIX–XX a. sandūroje mieste buvo pastatyti pirmieji paminklai, tarp jų – 1912 m. Klaipėdos simboliu tapusi „Taravos Anikės“ skulptūra vokiečių poetui Simonui Dachui, gimusiam čia 1605 m. (skulptūra dingo 1945 m., atkurta 1989 m.).

Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m. kovo 17 d.–21 d., Memelį buvo užėmusi Rusijos imperijos kariuomenė. Pagal Versalio sutartį (1919 m.) miestas ir Memelio miestas buvo perduotas Antantės valdymui. Antantės valstybių vardu nuo 1920 m. vasario 15 d. šį kraštą valdė Prancūzijos atstovas. 1923 m. Lietuvos vyriausybei ir Lietuvos Šaulių Sąjungai inscenizavus krašto gyventojų sukilimą, miestas 1923 m. sausio 15 d. buvo užimtas ir netrukus formaliai prijungtas prie Lietuvos Respublikos.

Tapusi vieninteliu Lietuvos uostu tuomet jau Klaipėda iš miško uosto ėmė darytis žemės ūkio gaminių (mėsos, sviesto, javų, pluošto) eksporto ir pramonės gaminių (mašinos, trąšos, akmens anglis, benzinas, žibalas) importo uostu. Nuolat didėjo bendras į Klaipėdą įplaukusių ir išplaukusių laivų tonažas (žr, lentelę, reg. tonos).

Bus daugiau.