Knygoje - dar nepažintoji Klaipėda

"Bomelsviečiai mėgo gerai pavalgyti, taigi kvapas sklido nuo daugybės kiaulių tvartų, iš kurių srutos tekėjo latakais; laimė, tik vienoje vietoje puošdami gatvės vidurį, nuo tinklų, virvių ir žuvų dėžių, nuo dervuotų tvorų, nuo primityvios rūkyklos. Ši kvapų puokštė ir formavo Bomelsvitės, Tėviškės, kvapą, kuris mums toli gražu nebuvo nemalonus. Priešingai, kai buvo užkuriamos rūkyklos, jų daug žadantį aromatą nuolat uosdavo tiek orių ponų šnervės, tiek žavių panelių nosytės", - rašo autorius Bruno le Coutre. Autorius žaismingai aprašė ano meto papročius, dvasingus ir pikantiškus studentiškus pasilinksminimus, miesto panelių žavesį ir apdarus. Antai neturtingosios segėjo keletą sijonų, ir kai lydavo, viršutiniuosius užsiversdavo ant galvos.

Jūrų muziejus, numatantis leidybos planus 3-5 metams į priekį, šią knygą nusprendė išleisti dėl to, kad joje yra daug įdomių faktų apie uostą, laivus, jūrininkus ir jų šeimas. Knyga parašyta taip, jog svari ne tik istorikui. Kultūros tarybai ir Kultūros paveldo departamentui bei Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai parėmus atsiminimų knygos leidybą, šiuokart ji išleista 400 egzempliorių tiražu, iš kurių 200 atiteko bibliotekoms. Tačiau kilus susidomėjimo bangai, tikimasi ją išleisti pakartotinai didesniu tiražu.

Bruno le Coutre atsiminimus muziejininkams perdavė autoriaus giminaičiai. Jo sūnėnas Leberechtas le Coutre pasakojo, kad šie tekstai buvo spausdinami po karo Vokietijoje leistuose išeivių iš Klaipėdos krašto periodiniuose leidiniuose.

"Kol jie netapo pamiršti pačioje le Coutre giminėje, aš surinkau juos kompiuterio duomenų bazėje, kad prireikus galima būtų paskelbti, - sakė Leberechtas le Coutre. - Žmogus, kurio šaknys siekia XIX a. ir kuris su šeima po Antrojo pasaulinio karo neteko galimybės sugrįžti į gimtąjį Klaipėdos miestą, spausdintu žodžiu išreiškė šio miesto praradimo kartėlį - visiškai nesiskųsdamas, o rimtus tekstus atmiešdamas humoro doze ir skleisdamas juose palankumą žmonėms, kuriuos vaizdavo."

Bruno le Coutre (1889-1972) tėvas, dėdės ir broliai buvo laivų kapitonai. Pats jis ilgai dirbo žvejų, jūreivių bei uosto darbininkų gyvenamo Bomelsvitės priemiesčio mokyklos rektoriumi. Atsiminimuose su meile ir nostalgija piešiamas tikroviškas XIX a. pabaigos-XX a. vidurio Klaipėdos miesto, uosto ir laivyno bei gyventojų tarpusavio santykių vaizdas.

Pasak ne tik atsiminimus, bet ir B. le Coutre eilėraščius iš vokiečių kalbos išvertusio istoriko Romaldo Adomavičiaus, ši knyga leidžia klaipėdiečiams "iš vidaus" pažinti mūsų miesto gyvenimo anuo laikotarpiu pulsą.

"Autorius su begaline meile ir atida aprašo iki panagių jam pažįstamas Puodžių ir Liepojos (dabar - Herkaus Manto g.) gatves bei jose gyvenusius žmones. Prisiminimai persmelkti humoru, padabinti smagiom vaikiškų ir vyresnio amžiaus istorijom, juose atgyja spalvingiausios to laiko personos: autorius lyg seka kiekvieno namo gyvenimą, aprašydamas kokį profesorių ar išskirtinę moterį. Netgi pateikiama istorija apie nudistų klubą", - sakė R. Adomavičius.

Anot knygos sudarytojo istoriko Dainiaus Elerto, Bruno le Coutre rašė skaitytojams, kurie gerai pažinojo Mėmeliu vadintą miestą, tad teko parengti paaiškinimus skaitytojams, kurie su Klaipėdos krašto praeities išskirtinumu susiduria pirmą kartą. Iliustracijose atsispindi išnykusio miesto fragmentai ir dvasia, šiandien visiškai pasikeitusi. Atsiminimuose nėra pasakojimų apie karų baisumus, tik - didelė tolerancija, gailestis dėl žuvusių draugų, prarastos gimtinės ilgesys.