Vytautė Pupšytė: "Liaudies dainos sugrąžino man ryšį su Lietuva" (Visas tekstas)

Po koncerto susitikome su Vytaute pakalbėti apie jos muzikinį kelią.

Po studijų pasilikote Vilniuje. Kaip dabar jums atrodo Klaipėda, kai žvelgiate į ją iš laiko ir atstumo perspektyvos?

Man patinka Klaipėda, patinka klaipėdiečiai. Šitas miestas ir jo žmonės turi savyje atsipalaidavimo, ramybės, lengvumo. Čia atvažiavusi jaučiuosi tarsi pabėgusi nuo pasaulio rūstybės (juokiasi). Nedažnai grįžtu į Klaipėdą, bet ir prie Vilniaus nesu labai prisirišusi. Jaučiuosi pasaulio pilietė. Tai tikriausiai tai taip pat laikina būsena, bet dabar ji yra tokia.

Jūsų tėtis - Virginijus Pupšys - Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas, autorinių dainų kūrėjas ir atlikėjas. Kažkada dainavote kartu ir scenoje. O dabar dainuojate tik prie stalo namuose, o gal paslapčia ruošiate kokį bendrą projektą?

Prie stalo visada tėtis išsitraukia gitarą ir dainuojame kartu. Turiu svajonę daugiau sukurti kartu su juo. Tėtis man yra pavyzdys. Mane įkvepia jo kūrybinė energija, jėga ir jautrumas, kurį, regis, iš jo ir aš paveldėjau. Tėtis yra sukūręs nuostabią dainą, kurią mes kartu įrašėme. Ji dar niekur neafišuota. Pirmą kartą dabar jums apie ją prasitariau. Šios dainos premjera numatyta rudenį.

Į rudenį dėl karantino perkelti į albumo "Sekma Ryta", kurį įrašėte su Sauliumi Petreikiu, pristatymo koncertai. Kuo jums svarbus, brangus šis projektas ir kūrybinė draugystė su S. Petreikiu?

Su Sauliumi drauge muzikuoti pradėjome gal prieš dvejus metus ir iš karto atradome bendrą kalbą, tiksliau, pajutome bendrą jausmą ant scenos. Iš to bendro jausmo gimė projektas "Sekma Ryta".

Mes buvome pakviesti į radijo stotį pristatyti šį albumą. Likus vienai minutei iki eterio sužinojome, kad skelbiamas karantinas ir visi koncertai atšaukiami. Mums buvo šokas. Koncertai perkelti į rudenį. Tikėkimės, kad jie įvyks. O dabar, kai turime progą, mielai koncertuojame.

Man labai brangus šis projektas, nes labai brangūs žmonės, su kuriais jį kūrėme. Mus jungia artimas ryšys, panašus pasaulio matymas ir priėmimas. Manau, kad tai atsispindi ir muzikoje. Dainuodama šiame projekte atradau drąsos būti savimi, pajutau visišką savęs priėmimą. Galbūt todėl, kad atliekamos dainos gana paprastos, nereikia per daug galvoti apie dainavimo techniką. Tai leidžia visiškai atsipalaiduoti ir laisvai transliuoti jausmus.

Pastebėjau, kad po šio projekto išmokau labiau atsipalaiduoti ir atlikdama sudėtingesnę muziką. Tai - labai gerai.

Albume daug liaudiškos muzikos motyvų. Jums šis žanras artimas?

Tiesą pasakius, iki šio albumo nebuvo artimas. Mokykloje to mokėmės, turėjome žinoti ir atpažinti, iš kokio etnografinio regiono kokia daina, tačiau nieko neatsimenu, ko mokiausi, nes tada man ta muzika nepalietė širdies.

O Saulius turi išskirtinį priėjimą prie liaudiškos muzikos. Kai pradėjome kartu su juo groti, jis ėmė siūlyti tai vieną, tai kitą dainą padainuoti. Tik tada aš pajutau: "Oho, kaip šios dainos virpina širdį." Nesitikėjau to. Liaudies dainos tarsi sugrąžino man ryšį su Lietuva, pajutau savo gimtojo krašto nuotaiką.

Esu labai dėkinga už tai Sauliui.

Smalsu, kokią Lietuvos nuotaiką pajutote? Kaip ją apibūdintumėte?

Labai ilgesinga, tyra, jautri. Kai galvoju apie Lietuvą, matau jauną merginą. Atmetus visas neigiamas lietuvių savybes, man atrodo, kad mūsų tautai būdinga labai paprasta būtis, išaukštintas mąstymas, jautrus vienas kito vertinimas, empatija.

Lietuviškų dainų siužetai dažniausiai apie nenusisekusias meilės istorijas, karo prievolę. Man labai artimos vestuvinės dainos, kuriose apdainuojama jaunoji, kaip ji ruošiasi santuokai. Tas procesas labai sakralus, jautrus.

Nors negyvenau tuo laikotarpiu, kai šios dainos buvo sukurtos, tačiau jaučiu labai gilų ryšį. Kai dainuoju, regis, nukeliauju į tą laikmetį, žvalgausi po kaimo kiemelius. Aš apskritai labai vizualiai mąstau ir, kai dainuoju, matau vaizdinius, susitapatinu su jų veikėjais.

Studijavote džiazo dainavimą. Savo muzikinę karjerą taip pat pradėjote džiazo projektais. Ar dabar jūsų gyvenime yra džiazo?

Su Andrejumi Polevikovu sukūrėme projektą "Ella Fitzgerald Tunes", kuris skambėjo įvairiose scenose, taip pat sėkmingas buvo Ninai Simone dedikuotas projektas. Džiazas yra ta muzika, kuri man atskleidė muzikos begalybę. Dainuodama Birštono džiazo festivalyje esu patyrusi transo būseną koncerto metu. Kai dainuoji ir sukyla tiek daug jausmų vienu metu, kai net nežinai, ar tuoj verksi, ar neverksi... Tada supratau, kad muzika turi labai daug potencialo, tiek daug, kad gali pakeisti gyvenimą.

Dabar Donatas Petreikis, Sauliaus brolis, kuria džiazo projektus, į kuriuos vis bando mane įtraukti. Jaučiu, kad džiazas grįžta į mano gyvenimą. Nesipriešinu tam.

Klaipėdos etnokultūros centro nuotr.

"Youtube" mačiau jūsų dainavimo pamokos vaizdo įrašą. Jūsų priėjimas prie balso neįprastas, kitoks.

Gana ilgai ir labai intensyviai dirbau pedagoginį darbą - mokiau dainavimo muzikos mokykloje. Šis darbas man labai patinka. Patiko aplinka, darbas su vaikais ir paaugliais, nuostabūs kolegos, bet aš labai pavargau. Išvargino sistema, kuriai turi paklusti, nors vidus eina prieš sistemą.

Tada nusprendžiau daryti taip, kaip noriu aš, ir kas iš tiesų veikia. Mano metodika ir praktika paremta tuo, jog jungiu meditaciją ir balsą. Norintieji pradėti dainuoti turi suvokti, pajusti savo balsą. Suvokti, kad balsas yra mūsų vidinės būsenos atspindys.

Patvirtinkite dar kartą, kad kiekvienas žmogus gali dainuoti ir nėra tokių, kuriems dramblys ant ausies užlipo.

Kiekvienas žmogus gali dainuoti. Tikrai. Tačiau kad žmogus pradėtų dainuoti, jis pirmiausia turi išmokti girdėti, išgirsti savo balsą. Įprastiniai dainavimo metodai to nemoko. Žmonės nesupranta, ko jie turi klausyti, ką išgirsti. Tik tada, kai žmogus ima girdėti, pasikeičia jo balso suvokimas.

Jūs dirbate nuotoliniu būdu ar gyvai, individualiai ar vedate grupinius užsiėmimus?

Vaizdo įrašai atsirado karantino metu. Ir dabar jau galėčiau mokyti ir nuotoliniu būdu, tačiau man labiausiai priimtinas individualus darbas dviese. Tada žmogus labiau atsipalaiduoja, nesigėdija patirti įvairias savo balso ypatybes. Kartais darau grupinius užsiėmimus. Tai yra labai galinga praktika. Žmonės, kurie mėgsta klausytis chorinės muzikos arba dainuoja chore, tikriausiai yra patyrę grupinio dainavimo galią.

Kas dar šiuo metu sukasi jūsų muzikinėje orbitoje?

Dar koncertuoju su grupe "Subtilu Z", dalyvauju indiškos-pasaulietinės muzikos projekte "Navadvipa". Tai miesto Indijoje pavadinimas.

Vytaute, jūs dainuojate ir indiškas mantras, priklausote vaišnavų bendruomenei. Kaip tai atsirado jūsų gyvenime?

Tai yra mano gyvenime jau labai seniai. Mano gyvenime buvo daug ieškojimų, išbandžiau daug įvairių tradicijų, daug skaičiau, gilinausi. Man buvo sunku suvokti, kodėl pasaulis yra toks, koks yra. Suprasti, kaip jame funkcionuoti, kai pasidaro taip sunku, kad nežinai, kur save padėti.

Tada tenka nerti gilyn į save, ieškoti atsakymų savo sielos užkaboriuose. Mano bičiulis, su kuriuo kartu grodavome, ėmė man kalbėti, kad mes esame daugiau nei mūsų kūnas, kad esame siela. Mane palietė jo žodžiai. Jie atrado atgarsį manyje ir jau apie dešimtmetį einu šiuo keliu. Vaišnavų keliai yra labai skirtingi. Kai kurie žmonės pyksta, kai vaišnavai vaikšto gatvėmis dainuoja, skambina lėkštutėmis.

Jūs taip pat vaikštote gatvėmis ir dainuojate "Harė Krišna"?

Esu keletą kartų ėjusi gatvėmis. Man buvo labai įdomu tai patirti.

Ir koks jausmas?

Išlaisvinantis. Nieko daugiau panašaus nesu patyrusi, tačiau tai nėra mano kelias. Mano kelias - labai subtilus ir intymus. Tai labiau gilinimasis į save, ieškojimas asmeninio santykio su Dievu, begalinis troškimas patirti, kas aš esu tame santykyje. Aš esu Jam. Viskas, ką darau, yra Jam. Man tai labai gražu ir artima.

Lietuvoje vaišnavizmas laikomas sekta. Teigiama, kad ji įtraukia žmones, ieškančius egzotikos, ryškesnių gyvenimo spalvų. Kokia būtų jūsų nuomonė?

Žmonės yra labai skirtingi ir skirtingai ragauja šį pasaulį. Vaišnavizmas palietė mano širdį. Aš pajutau, kad jame gali būti tiesa.

Keliaujate į Indiją?

Keliauju. Buvau ne vieną kartą ir vis galvoju, kada vėl galėsiu ten sugrįžti.

Jaučiatės, lyg gyventumėte tarp Indijos ir Lietuvos?

Taip. Ilgai to negalėjau pripažinti. Buvau įsitikinusi, kad esu lietuvė, todėl Lietuvoje ir gyvensiu, kursiu. Tačiau pradėjus daugiau keliauti pasaulis tarsi sumažėja.

Po karantino, regis, jis vėl padidėjo?

Taip. Kaip sako mano mokytojas Indijoje: "Nebūtina būti konkrečioje vietoje. Jeigu tu ją atsimeni, apie ją galvoji - tai tuo metu tavo sąmonės dalis ten ir yra." Dabar tik suprantu, apie ką jis kalbėjo.

Kai negali būti kur nors fiziškai, užsimerki ir keliauji. Taip pat, kaip ir dainuojant. Užsimerki ir keliauji, ir matai, esi ten.