Vienkiemyje prie Anykščių gyvenanti autorė teigia, kad šios jautrios ekspozicijos ekologine tema idėją įkvėpė Antano Baranausko poema "Anykščių šilelis". "Manau, kad jis buvo pirmasis ekologas - labai taikliai gobšumą įvardijo kaip pagrindinę miškų kirtimo priežastį ir aiškiai apibrėžė tikro inteligento poziciją gamtos niokojimo akivaizdoje. Stengiuosi ir aš atrasti tą meninę kalbą, kuri paliestų žmones ir skatintų juos būti jautresnius gamtai", - teigia menininkė.
Dailininkės tapybos stilius, koloritas lyginamas su meksikiečių dailininkės Fridos Kahlo kūryba. Paveiksluose jaučiama siurrealizmo maniera, per daug nenutolstama ir nuo primityvistinės liaudies meno tradicijos. Vilma Fiokla Kiurė ekspozicijai atrinko kūrinius ekologine tema iš skirtingų kūrybos laikotarpių ir ciklų.
Grėsmė, kad plečiant geležinkelį bus kertamas Girulių miškas yra viena svarbiausių aktualijų, sukrėtusių Klaipėdą pastarosiomis savaitėmis. Ši paroda, organizuojama klaipėdiečių iniciatyvos už demokratiją ir ekologiją aktyvistų, ją atliepia. Kokia jūsų nuomonė, pozicija?
Užmojis kirsti Girulių mišką - nėra išskirtinis. Visoje Lietuvoje miškas yra kertamas ir kiekvienas regionas tai dramatiškai išgyvena. Taip pat ir Anykščiuose kėsinamasi iškirsti gražiausius miškus, tačiau ne visur aktyvistai už miško išsaugojimą sugeba pritraukti dėmesį. Padėtis yra dramatiškai bloga visoje Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje.
Olandijoje prieš keletą metų teko daug keliauti traukiniais ir vieną akimirką važiuodama pajutau paniką, nes ilgą laiką pro langą nebuvo matyti miško. Man pasidarė baisu. Norvegijoje, kur ypač daug žalumos, miškas kertamas taip pat žiauriai, ištisais ruožais. Mes su vyru Norvegijoje dirbome vasaromis (šiemet tik neišvažiavome). Pernai vasarą nuvažiavę neradome savo miško, kuriame jau buvome įpratę uogauti ir grybauti.
Kai girdžiu kaukiančius benzopjūklus, man atrodo, kad žmonės kovoja su planeta, kurioje gyvena. Medienos kainos sunaikino sveiką protą ir sąžinę.
Ši paroda - tai mano palaikymas ir pritarimas žaliųjų judėjimui. Parodos lankytojus, žmones, kuriuos pasieks mano kūriniai, kviečiu susimąstyti, kad miško iškirtimas nėra vien tik miško netektis, jis paliečia ne tik ekonominę, rekreacinę, bet ir daug kitų gyvenimo sferų: istorinę atmintį, kolektyvinę sąmonę, dvasinę sferą.
Kas yra miškas jums?
Aš esu miško žmogus. Net ne šilelyje, o klampiam miške su pelkynais, raistais aš jaučiuosi geriausiai. Mane žavi nepereinamos vietovės, šlapynės, alksniai, gervės, pempės... Aš susiformavau kaip žmogus močiutės vienkiemyje, kur buvo negražus, bet gilus, gyvas, tamsus miškas. Tai buvo Anykščių rajone. Po daugybės metų blaškymosi po pasaulį, po miestus aš sugrįžau į šį savo giminės kraštą ir tik tada pajutau, kad įleidau šaknis, kad pagaliau aš esu aš, grįžau į save. Supratau, kokia yra svarbi žmogui jo žemė.
"Šį paveikslą "Dievo kvailutė" nutapiau beveik prieš keturiolika metų ir jis tapo dar aktualesnis“
Ką kūryba reiškia jūsų gyvenime?
Kūryba man nėra darbas. Darbas yra žemę sukasti, daržą nuravėti, pastatyti ką nors. Statybos darbai man ypač patinka. O po darbo atrasti jėgų ir laiko kūrybai man labai sunku. Man reikia stimulo, motyvacijos. Dabar rašau romaną. Tikriausiai nerašyčiau nieko, jeigu ne prenumeratoriai, kurie prenumeruoja mano tinklapį ir laukia mano rašinių.
Manau, kad esu daugiau propagandistė nei menininkė. Kūryba man yra priemonė išreikšti svarbias idėjas ir pasiekti žmones. Man atrodo, kad sveiko proto žmogus, suinteresuotas sveika aplinka, galvoja: "Kuo aš kvėpuosiu, kaip aš gyvensiu?" Klimato kaita yra žiauri. Juk mes badausime, jeigu nesustosime, tačiau žmonės to nesupranta, nesugeba sugeneruoti savo minčių net tris minutes į priekį.
Tokiems žmonėms reikia paaiškinti. Žinoma, praodų lankytojai - ne tokie žmonės, tačiau kūrinys išėjęs į viešumą, patenka į kolektyvinę sąmonę. Todėl naudoju stiprius simbolius, kurie veikia, o kūrinius dažnai tikrinu pagal vaikų reakcijas.
Naudojate įvairias meno raiškos priemones. Kovodama už romų teises rinkotės fotografiją, ekologijos temai - tapybą, taip pat kuriate eiles, prozą. Kas diktuoja meno kalbos pasirinkimą?
Pasąmonėje iškyla vaizdiniai. Kartais pirmiausia atsiranda spalva. Pavyzdžiui, tapant paveikslą su gulbėmis, pirmiausia išvydau violetinę, rožinę spalvą, o paskui tą vaizdą, tą spalvą pamačiau natūroje. Gulbių pulką išvydau apsemtoje pievoje, iš kurios dar nebuvo išvežti šieno ritiniai.
Yra menininkų, kurie po tris paveikslus per dieną pritepa. Aš tapau tik tada, kai siužetas jau per gerklę lipa. Nesiveržia man tapyba, nesteniu dėl jos ir per galvą nesiverčiu metusi visus darbus. Mano darbai išbrandinti, išrauginti... (juokiasi).
Užsiminėte, kad rašote romaną. Apie ką?
Nežinau. Prasidėjo viskas nuo to, kad feisbuke pradėjau rašinėti atsiminimus apie Panevėžį, kuriame užaugau. Norėjau tais įrašais atskleisti aukštaitišką charakterį. Rašiniai sulaukė didžiulio ažiotažo. Vieniems patiko, skatino rašyti daugiau, kiti pasipiktino, ėmė sekti, apie ką parašiau, net grasinti. Teko persikelti į "Patreon" platformą, kad tie, kurie taip labai nori piktintis, bent susimokėtų už tai. Man patinka tas atviras rašymo procesas, kai iš karto galiu matyti skaitytojų reakciją.
Neprižadu, kad parašysiu romaną, nes esu iš principo prieš knygas, kurios kainuoja medžių gyvybes. Mane glumina žmonių noras rašyti knygas. Nenoriu atsidurti to grafomanijos šlamšto stirtoje. Žinoma, kažkoks galutinis rezulatas bus, juk reikės kada nors sustoti. Galbūt jis liks tik elektroninėje erdvėje.
Kaip jūs suprantate meno ir menininko misiją?
Nepakenčiu misionieriškumo. Man labiau patinka normalus, paprastas bendravimas. Tačiau meno pasaulyje tai labai rizikinga. Jeigu esi menininkas, tarsi privalai būti tarsi nulipęs nuo bokšto, kalbėti dvasingomis temomis. Tada niekas prie tavęs nekibs.
Jeigu kalbi kaip partneris, kaip lygus su lygiu - iš karto tau lipa ant galvos. Iš kažkur atsiranda bobulencijų, kurios tau pradeda aiškinti, kad ne taip žodį parašei, įžeidei ir pan. O dėl mano kūrybos labai dažnai daug kas įsižeidžia. Kažką parašiau - žiūrėk, pusė Rožių gatvės įsižeidė, nutapiau paveikslą "Madona, skutanti bulves" - įžeidžiau pravoslavus, padarėm performansą, kuriame moteriškai perkūrėm "Tautišką giesmę", įžeidėme visą nacionalistų partiją...
Klaipėdoje pristatote savo kūrybą pirmą kartą?
Taip, bet šis miestas man labai artimas. Senais laikais, kai dar studijavau Telšiuose, Klaipėdoje dažnai lankydavausi, tryniausi su bohema, pankais. Šis miestas turėjo daug įtakos, formavo mano pasaulėžiūrą.
Rašyti komentarą