Vidinis kritikas

Pašalietį tokia staigi mūsų transformacija dažnai nustebina ir jis klausia: "Kas tau atsitiko? Ko tu taip jautriai į viską reaguoji?" Ir, aišku, beria menkai paguodžiantį patarimą: "Nekreipk dėmesio!"

Bet tokią staigią transformaciją patyrusį žmogų šis paguodžiantis patarimas menkai tenuramina. Jo viduje įsijungia tikras pragaras. Į vidinę tokio žmogaus erdvę įžengia Jo didenybė vidinis kritikas. Jis - negailestingas, žiaurus, kartais rimtai išmušantis mums žemę iš po kojų.

Kas jis? Kodėl prieš jį mes tampame tokie bejėgiai, lyg maži vaikai? Jaučiame tik tiek, kad įsijungus mūsų vidiniam kritikui dažnai apima bejėgiškumas, menkavertiškumas, pasimetimas, jaučiamės be kaltės kalti, jaučiame gėdą, kad nepateisinome kitų mums reikšmingų žmonių lūkesčių, apima emocinis silpnumas, pasitikėjimo savimi stoka ir, svarbiausia, suabejojame savo kaip asmenybės verte, reikšmingumu.

Ar tai Jums nieko neprimena? Ar neprimena gerai pažįstamų vaizdelių iš vaikystės, kai prisidirbus reikėdavo stoti prieš autoritetingų tėvų teismą ir po to lydinčių vidinių išgyvenimų.

Gerai, jei tėvai buvo protingi ir išmintingi, tai tos pamokos praėjo ne taip skausmingai. Bet, jei vaikystėje ir paauglystėje jie buvo su mumis per daug griežti ir reiklūs ar net destruktyvūs savo reiškiama kritika, suaugus mūsų laukia tikras sunkmetis, nes tėvai savo elgesiu sugebėjo paminti pamatinius mūsų kaip vertingos asmenybės įsitikinimus. Tad, kai suaugame, tampame patys sau kuo žiauriausiais budeliais.

Nors dažnai kritika pareina iš išorės ir vietoje to, kad ją perdirbę toliau judėtume į priekį, užsicikliname ir pradedame savęs ardymą iš vidaus, taip lyg pratęsdami tėvų nesąmoningai pradėtą darbą. Taip mūsų viduje gimsta Jo didenybė vidinis kritikas.

Stipriai išsivystęs ir peržengęs tam tikras ribas vidinis kritikas gali būti rimtas stabdys žmogaus asmenybės vystymuisi, tapti rimta kliūtimi siekiant savo tikslų tiek asmeninėje, tiek profesinėje srityse.

Tiesa, jei vidinis kritikas išreikštas normos ribose, tai gali padėti žmogui kritiškiau pasižiūrėti į save, išsikelti realistiškesnius savo gyvenimo tikslus, ir būti empatiškesniam bei lankstesniam tarpasmeniniuose santykiuose, t. y. būti tiesiog žmoniškesniam.

Kiek kokiose gyvenimo sferose leisime vidiniam kritikui įsiviešpatauti, priklauso nuo mūsų (reiklumo sau, esamos savivertės). Taip, praeitis mus veikia, ji mus suformavo kaip asmenybes. Bet mes negalime leisti, kad praeities nuoskaudos, įvairūs trauminiai patyrimai nesąmoningai įjungę mumyse vidinį kritiką gadintų gyvenimą, keltų grėsmę jo kokybei.

Niekuomet nereikia pamiršti, kad suaugus mūsų gyvenimas patenka į mūsų pačių rankas ir mes pajėgūs, jei nepakeisti, tai bent koreguoti kai kuriuos savo gyvenimo aspektus, o ypač savo požiūrį į daugelį dalykų.

Vienas iš svarbiausių uždavinių aptikus savyje vidinį kritiką - susidraugauti su juo. Tai pasiekiama tik nuolat dirbant su savimi ir nuolat keičiant, koreguojant požiūrį į save, mokantis priimti savo privalumus ir trūkumus. Todėl labai svarbu suvokti, kokias nuorodas jis mums siunčia ir skatina dirbti su savimi.

Bene svarbiausiais atspirties taškais, siekiant susitarti su savo vidiniu kritiku ir einant link dialogo su juo, yra šie:

Neprivalai gyventi tam, kad pateisintum kokias nors viltis, gana to, kad esi. Neprivalai tapti kuo nors kitu. Esi vertingas toks, koks esi. Keitimosi kryptį visada numatai tik tu pats.

Niekas neturi teisės diskutuoti, kas labiau vertinga ar reikalinga. Pasirinkti visuomet gali tik tu pats.

Ne paslaptis, kad vidinis kritikas dažnai įjungia mumyse negatyvų mąstymą (ypač esant žemai savivertei). Yra išskiriama 10 neigiamo vidinio dialogo su savimi spąstų, kuriuos dažnai "įjungia" ir pastiprina mūsų vidinis kritikas.

1. Viskas arba nieko

Jei mes esame įpratę gyvenimą matyti tik juodomis ir baltomis spalvomis, tai ištikus nesėkmei vidinis kritikas būtinai pasirūpins situaciją nuspalvinti kuo juodžiau.

2. Nepagrįsti apibendrinimai

Jei ištikus nors ir vienai nesėkmei esame įpratę apie save daryti apibendrinančias išvadas vartodami žodžius "visada" arba "niekada", neišvengsime greito savęs nusivertinimo bei depresiško požiūrio į gyvenimą.

3. Proto filtras

Kai iš daugelio įvykių ar pokalbių išskiriame detales, kurios patvirtina mūsų išankstinę neigiamą nuomonę, bet nepastebime kitų, mums palankių dalykų. Jeigu kas nors pasakė vieną kritišką žodį, galvojame tik apie jį, visai nekreipdami dėmesio į kitus teigiamus vertinimus.

4. Nuvertiname teigiamus dalykus

Kai mes tiesiog neigiame gerą patirtį, sakydami: "Tai nieko nereiškia" arba gerai atlikę darbą sakome sau: "Tai galėjo padaryti bet kas" - tiesiog patys sau kasame duobę.

5. Nepagrįstos išvados

Tai, kai neigiamai interpretuojame įvykius, kai tam nėra pakankamai pagrindo. Dažniausiai pasitaiko du variantai, vienas iš jų - minčių skaitymas (jūs nusprendžiate, kad bendradarbiai ar viršininkas jūsų nemėgsta, ir tiesiog sakote sau: "Aš tiesiog tai žinau"). Kitas variantas - bloga nuojauta, kai sakote sau: "Aš tiesiog žinau, kad iš to nieko neišeis".

6. Perdėtas sureikšminimas

Kai mes sureikšminame savo problemų ar trūkumų svarbą ir sumenkiname savo privalumus. Tai jau vidinio kritiko darbo pasekmė.

7. Emocinis reagavimas

Įsivaizduojame, kad mūsų neigiami jausmai atspindi realius įvykius arba faktus, tačiau iš tiesų dažnai taip nėra. Pvz.: galvojame taip: "Jaučiuosi kalta(s), tikriausiai iš tiesų esu blogas žmogus."

8. Teiginiai, prasidedantys žodžiu "turėčiau" arba "turėtų"

Iš anksto save nuteikiame kaip viskas turėtų vykti. Daugelis žmonių mėgina paskatinti save sakydami: "Aš turėčiau..." arba "Aš neturėčiau...", lyg mėgindami iš anksto nubausti save.

9. Etikečių klijavimas

Tai kraštutinė, galvojimo kategorijomis "viskas arba nieko" forma. Vietoj to, kad pasakytumėte sau: "Aš suklydau", klijuojame sau etiketę: "Esu nevykėlė(is)".

10. Savęs kaltinimas ir prisiėmimas atsakomybės už dalykus, už kuriuos negalite būti atsakingi.

Tai tinka tiems atvejams, kai jaučiamės asmeniškai atsakingi už įvykius, kurių negalime kontroliuoti.

Kaip išeiti iš šio ydingo negatyvaus mąstymo rato? Aišku, visų pirma, reikia atrasti esmines mūsų minčių daromas klaidas ir jas bandyti taisyti. Kaip? Ginčytis su savimi ir taisytis klaidas. Ieškoti gerų pozityvesnių argumentų, kurie padėtų keisti klaidingus įsitikinimus apie save. Nes į mūsų mąstymą prasibrovęs vidinis kritikas gali mus sunaikinti. Bet reikia nepamiršti, kad vidinis kritikas tai ne kas kita, kaip mes patys, mūsų požiūris į pačius save. Tik nuo mūsų priklauso leisim jam padėti save kurti ar leisim save griauti.

Todėl kitas labai svarbus žingsnis - vidinio kritiko pagalba susigrąžinti prarastą savigarbą po vienos ar kitos konfliktinės situacijos, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Sustojus ir nusiraminus, po ilgų "savigraužos seansų" verta savęs paklausti: "O ką gi vis tik nori man pasakyti tas mano nuolatinis vidinis kritikas?" Jis lyg sako:

Jei pagarbą sau tau gali "duoti" kas kitas, jis taip pat lengvai gali ją iš tavęs ir "atimti". Vadinasi, tik pats gali būti sau svarbiu, pagarbos vertu, kiek pats sau leisi toks būti.

Aiškiai pats suvok, kas tau gyvenime brangiausia ir svarbiausia. Ką labiausiai vertini, ko labiausiai trokšti? Ar gyveni remdamasis tuo, kas svarbiausia?

Norint ką nors gauti, tenka kažko atsisakyti - kuris iš dviejų dalykų šiuo metu tau svarbesnis? Sprendimai - tai sandėriai su savimi: norint patenkinti kūrybinės saviraiškos poreikį, kartais galima ir reikia pasirinkti vienatvę; siekiant ramybės, kai kada reikia atsisakyti draugų. Tad svarbu pačiam suvokti, kokią kainą esi pasirengęs už vieną ar kitą sprendimą, pasirinkimą mokėti.

Atsikratyk praeityje susikurtų savo įvaizdžių. Apibendrindamas jaunystės patirtį, gali pasijusti nevertas meilės, bukas, tingus, storas, amžinai vėluojantis ir t. t. O iš tikrųjų šiuo metu gal esi lieknas, bet visgi vaizduotėje matai storulį, koks buvai seniau. Įvertink save iš naujo pagal tai, koks esi šiandien.

Mokykis galvoti apie save gerai. Pakeisk neigiamus būdvardžius teigiamais ir išmok priimti save tokį, koks esi.

Priešingu atveju, dėl žemos savigarbos įsijungęs susimenkinimo mechanizmas, kurio palydovas yra vidinis kritikas, sunaikins tave kaip asmenybę. Taigi, išmok pats spręsti ir ginti savo teises.

Atmink: tu - tai tavųjų sprendimų visuma: pats prieš save atsakai už tų sprendimų įgyvendinimą, ir niekas iš šalies neturi teisės aiškinti kaip tau geriau.