Valdyti jėgos aitvarą jaunas vyras moko ir savo senelį

"Vėjas ir vanduo - kaip koks narkotikas. Pabandęs negali sustoti. Tiek atsipalaiduoji, visą dūšią išsivalai, kad net gera ir gyventi", - prisipažino 68-erių vyras.

"Mes meldžiamės, kad tik kuo daugiau to vėjo būtų", - pridūrė anūkas.

Vandens sporto akademijos KNoTS vyriausiasis aitvaravimo instruktorius I. Drevinskas pasakojo, kad vėjuotos dienos tiesiog skriete praskrieja visus norinčiuosius mokant pagauti vėją ir suvaldyti jėgos aitvarą. Šiuo metu vaikinas moko jau pažengusiuosius, kurie nori pereiti į kitą lygmenį ir išmokti atlikti įvairiausius triukus ir aukštus šuolius.

Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip atradote jėgos aitvarų sportą?

Prieš 15 metų pamėginau plaukti burlente, tuomet šiek tiek turėjau problemų su sveikata ir reikėjo rasti alternatyvą. Kiek anksčiau aitvaravimo sportas buvo vadinamas moterų sportu, nes jis yra žymiai lengvesnis, dėl to ir pradėjau aitvaruoti, nes ši sritis turėjo mažesnį fizinį krūvį. Šiuo metu tai yra jau šeštas mano aitvaravimo sezonas.

Kaip tapote vyriausiuoju aitvaravimo instruktoriumi? Tikriausiai norint to pasiekti reikia ilgas valandas treniruotis?

Pakilti iki trenerio pareigų yra didžiulis darbas. Daug valandų praleidau tiek vandenyje, tiek ir ant kranto. O būti vyriausiuoju treneriu man yra garbė. Iš tikrųjų viskas prasidėjo netikėtai, manęs vienas žmogus paprašė, kad išmokyčiau jį aitvaruoti, o tai man labai patiko ir tuomet viskas prasidėjo. Man buvo didžiulis malonumas matyti kaip žmonės išlipa iš vandens ir žiūri be galo patenkintomis akimis. Viskas prasidėjo su gera emocija, o kuo toliau, tuo labiau norėjau daugiau tų gerų emocijų ir tuomet pats pradėjau tobulėti ir kaip instruktorius, ir kaip aitvaruotojas.

Ar planuojate ir toliau kilti šios srities karjeros laiptais? Kokių turite užmojų ateičiai?

Ateityje norėčiau pradėti ruošti kitus instruktorius instruktoriauti, aišku, taip pat plėsti ir tobulinti aitvaravimo mokyklą. Tų užmojų kiekvieną dieną vis daugiau ir daugiau, tačiau viską noriu daryti tik su gera emocija.

Jau įgijus profesionalaus aitvaruotojo kvalifikaciją, galbūt teko dalyvauti jėgos aitvarų varžybose?

Teko ir dalyvauti, ir organizuoti varžybas. Praėjusiais metais organizavome aukštų šuolių varžybas Baltijos jūroje. Tuo metu varžybose dalyvavo ne tik lietuviai, bet ir latviai bei estai. Tai buvo vienos didžiausių varžybų Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį. Net estai ir latviai dar ilgai džiaugėsi, jog tai buvo ne tik pavykę, bet ir be galo geros varžybos, kuriose dalyvavo daugiau užsieniečių nei lietuvių. Šitame sporte viską reikia daryti neskubant, palaipsniui, tvarkingai. Svarbiausia turėti užsispyrimo, jei turi pakankamai užsispyrimo, tuomet viskas yra įmanoma. Pietų Afrikoje teko mokyti žmogų, kuris neturi kojų, tačiau turėjo tiek užsispyrimo, kad jam pavyko išmokti suvaldyti jėgos aitvarą.

MOKYKLA. Ignui Drevinskui mokyti pagauti vėją - vienas malonumas.

Ilgai užsiimant jėgos aitvarų sportu tikriausiai Jums teko plaukioti ne vienoje pasaulio jūroje ar vandenyne? Kurioje šalyje aitvaruoti buvo didžiausias malonumas?

Teko šiek tiek aitvaruoti ir užsienyje, patirtis buvo labai gera, tačiau, akd ir kaip būtų, Lietuvoje ir būtent Svencelėje, Kuršių mariose, yra vienos geriausių sąlygų pasaulyje mokytis kaituoti. Čia negilu, tolygus vėjas ir nesūrus vanduo, o tai yra pagrindiniai dalykai, kurie padeda žmonėms vis greičiau ir greičiau išmokti pagauti vėją ir valdyti jėgos aitvarą. Užsienyje išmokti aitvaruoti užtrunka ir apie 20 valandų, o Kuršių mariose vidutiniškai per 6-7 valandas žmogus išmoksta pats plaukti ir tampa savarankišku aitvaruotoju. Užsienyje sąlygos yra ne tokios geros kaip Lietuvoje.

Ar tenka tuo užsiimti ir žiemą? Kada baigiasi aitvaravimo sezonas?

Praeitais metais buvo labai smagu, nes sezonas iš tikrųjų buvo labai ilgas. Visą žiemą galėjome plaukioti, nes oro temperatūra visada buvo teigiama, ir kaip bebūtų keista, visada buvo labai didelis vėjas, tai mums, tokiems pamišėliams, buvo labai gera žiema. Mes norėtume ir būtume be galo laimingi, jei tokios žiemos būtų visada. Jei sezonas nesustotų, tai šypsena būtų iki ausų ir viską galėtume plėsti, kurti, verslas pradėtų augti ir negalėčiau net įsivaizduoti, kaip mes išaugtume, jei sezonas būtų ištisus metus.

AITVARAI. Suvaldyti jėgos aitvarą ir kaituoti gali išmokti kiekvienas.

Daugeliui verslininkų karantinas padarė didžiulę įtaką ir šiuo metu jie susiduria su pasekmėmis. Ar visoje šalyje paskelbtas karantinas sustabdė ir jūsų veiklą?

Karantinas padarė didelę įtaką mums ir kitaip nei visiems - viskas pasisuko į gerąją pusę. Žmonės pamatė, kad gali ir Lietuvoje puikiai praleisti laiką, ne tik tuomet, kai šviečia saulė, bet ir kai vėjas pučia, kai nesinori eiti iš namų, nes lauke lyja ir yra vėjuota. Dabar žmonės ateina, pabando ir įsimyli šį sportą. Karantinas mums išėjo į gera, nes atsirado labai daug mokinių, kurie pradėjo domėtis jėgos aitvarais. Mūsų grafikas šiuo metu yra pilnai užimtas, tačiau su kiekviena diena vis daugiau kaituotojų jau išleidžiame savarankiškai gaudyti vėją po visą pasaulį, nes perėjus specialų kursą yra išduodamas sertifikatas, kuris leidžia žmonėms aitvaruoti visame pasaulyje.

Kiek laiko per dieną Jums tenka praleisti vandenyje? Kokios mintys aplanko, kai aplink sukasi vien vanduo ir vėjas?

Kai tik pučia vėjas, aš vandenyje. Mes meldžiamės, kad tik kuo daugiau vėjo būtų, aišku, per didelis vėjas netinka mokyti, tad, jei būna tobulas oras, mokome plaukti, o jei būna didelis vėjas, tuomet jau patys plaukiojame. Kai kaituoju smegenys visiškai išsijungia, tuomet tik galvoju, kaip kuo aukščiau nušokti, nuskristi ar kaip kokį sudėtingesnį triuką padaryti. Smegenys tuo metu būna išjungtos, lieki tik tu, vėjas, vanduo ir jėgos aitvaras, tuomet tenka tik visiems kartu susibendrauti.

Ko šiuo metu labiausiai trūksta Lietuvoje, kad aitvaruotojai pasiektų pasaulinį profesionalumo lygį?

Lietuva šiuo metu vejasi pasaulinį lygį, tad, jei taip ir toliau, manau, kad greitai išvysime lietuvius netgi rimtose pasaulinėse varžybose ir galėsime įkrėsti kokiems pavyzdžiui olandams, pas kuriuos nuolat pučia vėjas ir jie turi idealias sąlygas aitvaruoti. Labiausiai šiuo metu Lietuvoje trūksta vėjo ir šilumos žiemą ir tuomet lietuviai jau būtų pasauliniuose topuose, nes mūsų tautiečiai yra kieti žmonės, nebijo jokių iššūkių, tai manau, kad tikrai pasiektų pasaulinį profesionalumo lygį.

Senelį sudomino anūko užsiėmimas

Ignas Drevinskas moko pagauti vėją ir valdyti jėgos aitvarą ir savo 68 metų amžiaus senelį Kęstutį Drevinską.

Papasakokite, kaip susidomėjote jėgos aitvarų sportu?

Savo anūką Igną aš išmokiau buriuoti, o tada jis sugalvojo, kad reikia pradėti kaituoti. Aš gal 8 metus žiūrėjau kaip jis aitvaruoja, ir vis nedrįsdavau paprašyti, kad išmokytų, o šiuo metu, jau senatvėje, sakau, gal su kaitu bus lengviau šiek tiek. Dabar turėjau 5 pamoką, pamažu mokausi ir suprantu, kad norint aitvaruoti irgi reikia jėgų bei sveikatos. Su burlente, atrodo, plauki, vienas malonumas, lygus vanduo, gražu, o kaito vis dar neperprantu.

Kas šiuo metu yra sunkiausia bandant išmokti kaituoti?

Sunkiausia turbūt yra psichologiškai. Reikia prisiversti, nes tokio amžiaus žmonės kaip aš, pažiūrėkite, vaikšto pakampiais, o aš stengiuosi dar būti jaunas, bendrauti su jaunimu. Aišku, po pirmos pamokos buvo stresas man, visą naktį galvojau, kaip reikia tą aitvarą nulaikyti. Dažnai būna, kad pergalvoju viską ir net naktį susapnuoju, o tuomet jau laukiu kitos pamokos. Labai džiaugiuosi, kad anūkas turi savo mokyklą ir moko senelį naujų dalykų.

Galbūt turite kokių nors planų ateičiai?

Gyventi ir sportuoti. Dabar laiko daug turiu, kada pučia vėjas, tada aš jau krante, pasiruošęs eiti į vandenį. Vėjas šiuo metu yra mūsų stichija. Viską darau dėl savo sveikatos, kai judi visą laiką, tai nei sąnarių neskauda, nieko. Aš taip manau, kad žmogus, kol juda - tol gyvena.

Kokios mintys aplanko aitvaruojant, būnant vandenyje?

Aitvaruojant ar buriuojant galva išsivalo. Tuomet nelieka jokių blogų minčių. Vėjas ir vanduo kaip koks narkotikas - pabandęs negali sustoti, tiek atsipalaiduoji, visą dūšią išsivalai, kad net gera ir gyventi.