Tadas Katliorius apie vaikystę, aktorystę, pokštus ir pažintį su Macu

Taip pat jo būrelio spektaklius ne kartą tiesiogiai transliavo tuometė LTV televizija.

"Teatro būrelį lankiau Žvejų rūmuose. Tėvelis kažkodėl pagalvojo, kad man tai tiks, ir nuvedė. Pamenu pasirodymą "Snieguolė ir septyni nykštukai". Man teko vaidinti kaktusą. Kokia tuomet vaikui buvo gėda..." - pasakojo T. Katliorius.

Apie savo vaikystės svajones, nuotykius ir įsimintiniausias akimirkas T. Katliorius plačiau sutiko papasakoti "Savaitės ekspreso" rubrikoje "Vaikystėje aš svajojau būti..."

Kelionė į Čeliabinską

T. Katlioriaus gyvenime išliko puikūs atsiminimai iš kelionės su teatro trupe į tolimąjį Čeliabinską.

"Skridome sovietiniais lėktuvais į Maskvą, iš jos buvo kitas lėktuvo skrydis į Čeliabinską. Kelionė buvo labai ilga, tačiau nepamiršiu to, kad vaikams atnešė kompiuterinius žaidimukus, kur vilkas į pintinėlę turi sugauti kuo daugiau kaušinių", - pasakojo T. Katliorius.

Ir tuoj pat pridūrė: "Tuomet mums, vaikams, tai atrodė kažkoks kosmosas. Buvome visi įkritę į tuos kompiuteriukus. Nieko panašaus tais laikais namuose neturėjome. Atvirai pasakius, ne tiek pamenu Čeliabinską, kiek skrydį lėktuvu ir patirtas emocijas, žaidžiant tą žaidimuką."

Visgi T. Katliorius nesijautė teatre kaip žuvis vandenyje ir tai jį nuolat kamavo.

"Pradėjau bręsti, nebenorėjau vaidinti, traukė sportas, o tėveliai norėjo, kad likčiau teatro būrelyje. Taigi, taip ir blaškiausi - metus palankau teatro būrelį, padarau pertrauką, einu į sportą, o po maždaug pusmečio vėl grįžtu į teatrą. Galiausiai sportas mano gyvenime užėmė svarbiausią vietą, tad apsistojau ties juo", - akcentavo irkluotojas.

Asfalto vaikas

T. Katliorius pasakojo, kad jau nuo pat vaikystės iš savo bendraamžių išsiskyrė didesniu ūgiu, greičiu, ištverme ir atkaklumu.

"Pamenu, būdamas dar pradinuku galėdavau eiti per ilgąsias pertraukas valgyti su vyresniais moksleiviais. Tuomet pradinukus į valgyklą įleisdavo tik per kitą pertrauką, o aš visada ateidavau su vyresniaisiais. Niekas net neįtardavo, kad čia tik ketvirtokas", - prisimindamas vaikystę šypsnį išspaudė Tadas.

"Vėliau tas pats būdavo ir su tuo metu organizuojamomis diskotekomis. Įleisdavo ir net neklausdavo, kiek man metų", - pridūrė nuo vaikystės sportine išvaizda pasižymėjęs klaipėdietis.

Jo pirmoji sportinė patirtis - plaukimas.

"Lankiau baseiną, tačiau čia užsibuvau vos kelias treniruotes. Bėda buvo ta, kad dar tarybiniais laikais plaukimo treneriais daugiausia dirbo rusakalbiai, nesivarginę kalbėti lietuviškai. O man, mažam vaikui, kaip suprasti rusiškai? Taip ir baigėsi mano plaukimo pamokos..." - apsisprendimo motyvus pasitraukti iš plaukimo sporto vardijo T. Katliorius.

Klaipėdos irklavimo centro treneris Tadas Katliorius su savo auklėtiniais nuolat keliauja po užsienį, po įvairias irklavimo varžybas ir iš jų dažnai grįžta su medaliais.

Jis teigė, kad savo kieme nuolat sportavo su draugais.

"Puikiai jaučiausi savo kieme su bendraamžiais berniukais, su kuriais, taip sakant, užaugom "ant atsfalto". Miegamieji Klaipėdos rajonai, kur ir dabar gyvenu, tada dar tik buvo statomi, tad didžiąją laiko dalį teko praleisti juose. Per atostogas ir išeigines nuo ryto iki vakaro žaisdavome slėpynes ir gaudynes. Tekdavo miklinti kojas. Niekas nenorėdavo būti pagautas sargo (juokiasi - aut. past.). Kieme žaisdavome visus sporto žaidimus, kokius tik žinojome - net ir beisbolą. Per vasarą nutrindavau po dvi tris poras sportinių "Inkariukų", - pabrėžė pokalbininkas.

Nuotykiai kaime

T. Katlioriui visos sporto rungtys ir žaidimai sekėsi išties gerai.

"Kieme sporto žaidimuose buvau tarp aktyvesniųjų, tarp lyderių. Visada norėjau būti sportininku, tik nežinojau, kokią sporto šaką pasirinkti. Tėvai nenorėjo, kad jų vaikas užaugtų gatvėje ir nenuklystų... Taigi, vasaromis mane pradėjo vežti į kaimą pas senelius. Vasaras leisdavau toli - Ukmergės rajone, maždaug 250 km nuo mano gimtosios Klaipėdos. Kaimo ūkio darbai mane dar labiau užgrūdino", - sakė dabar jau tvirtas vyriškis.

"Žinoma, buvo visko: pamenu, keldavomės su pusbroliu pusę trijų nakties, slapta pasiimdavome dviračius ir patyliukais sprukdavome nuo senelių į žvejybą. Šunys tik sulodavo, o mūsų jau nė kvapo... Oi, kiek tada grįžę gaudavome velnių", - prisiminė T. Katliorius.

Jis pamena ir tai, kad po vasaros atostogų grįžęs į Klaipėdą sulaukdavo ir kiemo bei klasės draugų pašaipų.

Tadas Katliorius vaikystėje kaime su šviesaus atminimo seneliu Boleslovu.

"Pamenu, kad mane tėveliai iš kaimo parveždavo tik rugpjūčio pabaigoje, prieš pat mokslo metų pradžią, ir aš dar maždaug mėnesį kalbėdavau su aukštaitišku akcentu. Draugai mane net kaimiečiu vadindavo", - prisiminė Tadas.

Jam buvo apmaudu, kad 1989 metais neteko dalyvauti tuo metu Lietuvai ypač svarbiame renginyje - Baltijos kelyje.

"Nors visą vasarą leidau kaime, tačiau tais lemtingais 1989 metais prieš pat rugpjūčio 23-iąją mane tėvai išsivežė į Klaipėdą. Apmaudu, nes senelių kaimo sodyba buvo visai šalia autostrados Vilnius-Panevėžys, kur driekėsi žmonių, susikabinusių rankomis, eilės ir buvo fiksuojami istoriniai įvykiai", - teigė T. Katliorius.

Pakerėjo Arvydas Macijauskas

Tadas pamena, kad būdamas kaime labai pasiilgdavo gatvės krepšinio.

"Pamenu, kaip į mūsų kiemą atėjo dar niekam nežinomas Arvydas Macijauskas. Jau tuomet jo įspūdingi dėjimai į krepšį per galvą paliko neišdildomą įspūdį", - prisiminė Tadas.

"Klaipėdoje kieme nuolat žaisdavome krepšinį ir man gerai sekėsi. Kamuolį bumsendavome ir mėtydavome į krepšį net žiemą. Būtent po Arvydo Macijausko dėjimų šou sumąsčiau lankyti krepšinio treniruotes. Tačiau buvau 14 metų ir greitai supratau, kad šiame sporte siekti aukštumų man jau per vėlu. Galiausiai perėjau į "kačialką" - pumpuoti raumenų", - pasakojo Tadas.

Galiausiai, įstojus į tuometinę I politechnikos mokyklą, T. Katlioriaus gyvenimas stipriai pasikeitė.

"Ten sutikau irklavimo trenerį Ričardą Bukį, kuris mane sudomino irklavimo sportu. Čia ir prasidėjo mano kad ir neilgas, bet rimtas sportinis kelias. Profesionaliai sportavau ketverius metus. Per juos tris kartus teko dalyvauti pasaulio jaunių ir jaunimo irklavimo čempionatuose. Aukščiausia užimta vieta - 9-a. Buvau aštuonviečių įgulos narys. Labai norėjau sportuoti, tačiau gydytojai ribojo mano krūvius ir profesionaliai tęsti sporto nebegalėjau.

Rimto išsilavinimo tuomet dar neturėjau, tai teko pasidarbuoti ten, kur reikalinga jėga ir ištvermė. Tuo pačiu laiku dar irklavau ir mėgėjiškai.

Spėjau atlikti tarnybą kariuomenėje, o grįžęs iš jos įstojau į Klaipėdos universitetą, įgijau kūno kultūros specialybę. Likimas taip pasisuko, kad po ne ypač sėkmingo bandymo šokti į baseiną įšokau į irklavimo valtį. Dar būdamas pirmakursiu, sulaukiau Klaipėdos irklavimo centro vadovo Liudviko Mileškos pasiūlymo pabandyti dirbti treneriu. Nuo tada vis dar bandau treniruoti jaunąją irkluotojų kartą. Didieji rezultatai dar laukia, nors mano asmeninius pasiekimus auklėtiniai jau senai pranoko", - šypteli Klaipėdos irklavimo centro treneris.

T. Katlioriaus vadovaujama pavienė keturvietė (M4-) irkluotojų komanda - Vilius Grikpėdis, Benas Volkovas, Ramūnas Razma ir Martynas Vaitkevičius 2020 metų Klaipėdos miesto sporto apdovanojimuose pripažinta "Metų vyrų komanda". Ji tapo ir Lietuvos suaugusiųjų čempione.

T. Katlioriaus vadovaujamos Klaipėdos universiteto irkluotojų įgulos ne kartą iškovojo medalius Europos universitetų čempionatuose ir žaidynėse.

"Medalių ir taurių iškovota labai daug. Net sunku būtų viską išvardinti", - sakė treneris.

Be to, T. Katliorius meilę sportui bando įskiepyti dar ir Klaipėdos "Smeltės" progimnazijos moksleiviams - čia dirba fizinio lavinimo mokytoju.

"Dabar su moksleiviais pagrindinis darbas prie kompiuterio, kadangi pamokos vyksta nuotoliniu būdu. Svarbu, kad darbas susijęs su mano didžiausia gyvenimo meile - sportu. Kai dirbi tai, ką mėgsti, tada net nejauti, kad esi darbe. Svarbiausia teisingai pasirinkti gyvenimo kelią, tuomet nebaisūs jokie sunkumai", - pabrėžė T. Katliorius.

Pasak jo, sporte nuolat tenka kovoti už vietą po saulę.

"Esame užgrūdinti ir pasiruošę viskam", - akcentavo Klaipėdos irklavimo centro treneris Tadas Katliorius.