"Savaitės ekspreso" apklausa: "Ką dary­si­te, kai karan­ti­nas pasi­baigs?"

Klai­pė­die­čių klau­sia­me, ko jie per karan­ti­ną pasi­il­go labiau­siai, ką darys, kai tik karan­ti­nas pasi­baigs.

Auš­ra Smičiūtė-Butkevičienė, dai­ni­nin­kė, džia­zo dai­na­vi­mo moky­to­ja

Labiau­siai pasi­il­gau gyvo bend­ra­vi­mo su žmo­nė­mis. Kai tik karan­ti­nas pasi­baigs, pir­miau­sia susi­tik­siu su mama. Dabar gi tik krep­še­lį mais­to prie durų palie­ku ir bend­rau­ja­me tik tele­fo­nu. Tai labai keis­ta.

Po to eisiu į dar­bą, susi­tik­siu su kole­go­mis. Ir būti­nai susi­tik­siu su drau­gė­mis paple­pė­ti prie puo­de­lio kavos kavi­nė­je. Toks papras­tas malo­nu­mas, lais­vė atsi­ger­ti kavos kavi­nė­je, pasi­ro­do, tiek daug reiš­kia.

Gab­rie­lius Sta­ne­vi­čius, kara­tė kio­ku­šin mokyk­los "Sho­dan" inst­ruk­to­rius

Kai karan­ti­nas pasi­baigs, pir­miau­sia susi­tik­si­me su tėvais - gyvai atšvę­si­me Vely­kas. O su žmo­na būti­nai eisi­me atsi­ger­ti kavos į mūsų mėgs­ta­mą kavi­nę "Musan­gas". Iki karan­ti­no turė­jo­me įpro­tį kiek­vie­ną die­ną ten apsi­lan­ky­ti, atsi­ger­ti kavos.

Tai buvo tapę įpro­čiu, tad labai pasi­il­go­me tos erd­vės. Apskri­tai nori­si išei­ti į mies­tą, pama­ty­ti jame žmo­nes.

Aida Rai­mon­da Peče­liū­nie­nė, meni­nin­kė, LIONS klu­bo "Smil­tė" narė

Labiau­siai ilgiuo­si gyvo, žmo­giš­ko kon­tak­to, bend­ra­vi­mo. Juk net kavos sko­nis yra kitoks, kai geri ją su drau­gu. Pasi­il­gau  įpras­tos veik­los, kūry­bos. Karan­ti­no metu kur­ti nesi­no­ri ir nesi­se­ka, min­tys, idė­jos, tar­si užspaus­tos. Net kny­gų nesi­no­ri skai­ty­ti. Žiū­rė­jau kele­tą fil­mų, tačiau ir juos matau lyg kito­kiu žvilgs­niu, tar­si per koro­na­vi­ru­so priz­mę.

Šiuo metu pag­rin­di­niu rūpes­čiu tapo pagal­ba kitiems. Pir­miau­sia medi­kams. Kar­tu su LIONS klu­bo "Smil­tė" nariais nupir­ko­me 5 plau­čių ven­ti­lia­vi­mo apa­ra­tus, per­ve­dė­me lėšų And­riaus Tapi­no fon­dui, po tru­pu­tį gau­na­me 8 tūks­tan­čius respi­ra­to­rių.

Jais  aprū­pi­no­me klu­bo narių šei­mas, klu­bo glo­bo­ja­mus vai­kus, ser­gan­čius onko­lo­gi­ne liga, ir jų šei­mas, medi­kus.

Iš tų medžia­gų, kurių turė­jau, pati jau pasiu­vau 50 kau­kių, iš plas­ti­ko paga­mi­nau apsau­gi­nių sky­de­lių. Nuve­žiau tas prie­mo­nes į sene­lių glo­bos namus prie Šilu­tės. Kuo galiu, tuo pri­si­de­du, o kai bus toliau, - neži­nau.

Sau­lius Žukaus­kas, "Ąžuo­ly­no" gim­na­zi­jos fizi­kos moky­to­jas

Labiau­siai pasi­il­gau tie­sio­gi­nio bend­ra­vi­mo su vai­kais. Nuo­to­li­nis moky­mas, kurį mes dabar nau­do­ja­me, nepri­tai­ky­tas įdo­miau pateik­ti pamo­kos medžia­gą, moki­nių gabu­mams lavin­ti.

Labai apmau­du, kad per Vely­kas nega­lė­jau aplan­ky­ti mamos, gyve­nan­čios Dru­ski­nin­kuo­se, ir grei­čiau­siai nega­lė­si­me aplan­ky­ti duk­ros, gyve­nan­čios Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se. Keti­no­me vasa­rą pas ją keliau­ti.

Vis­gi šian­dien džiau­giuo­si, kad turiu dar­bą ir turiu ką veik­ti. Nuo­to­li­nis moky­mas rei­ka­lau­ja dau­giau dar­bo valan­dų. 8 val. ryte pri­sė­du prie kom­piu­te­rio ir paky­lu nuo jo tik apie 20-21 val. vaka­re.

Labai rūpi man abi­tu­rien­tai, kurie keti­na lai­ky­ti fizi­kos egza­mi­ną. Nesi­no­ri, kad jie nuken­tė­tų dėl susi­klos­čiu­sios situ­aci­jos. Tad ten­ka daug ką apgal­vo­ti, kad pamo­kos medžia­gą nuo­to­li­niu būdu pateik­čiau koky­biš­kai. Juk gyvai su moki­niais dirb­da­mas, iš akių pama­tau, kad nesu­pran­ta, dabar to kon­tak­to nėra ir man jo labai trūks­ta.

Edvar­das Mali­naus­kas, dai­li­nin­kas

Labiau­siai ilgiuo­si lais­vės, ilgiuo­si savo dirb­tu­vės, mies­to, kuria­me jau seno­kai buvau. Visi žino, kad aš vie­nas tik prie mol­ber­to sto­viu. Visa­da turiu laši­nių ir "prie laši­nių", kad mėgs­tu gerą kom­pa­ni­ją, susi­ti­ki­mus su drau­gais, bend­ra­min­čiais, mėgs­tu bend­rau­ti ir pajuo­kau­ti. Dabar dėl to koro­na­vi­ru­so man suga­din­ta nuo­tai­ka.

Gerai, kad turiu dar­bo, veik­los. Turiu daug drobių, dažų ir -  dir­bu. Džiau­giuo­si, kad galiu dirb­ti. Be to visai blo­gai būtų. Mano dirb­tu­vės dabar ten, kur ir gyve­nu. Esu užda­ry­tas palė­pė­je. Trūks­ta judė­ji­mo. Rytais tik pasi­mankš­ti­nu su šuniu­ku. Nega­liu dabar net dvi­ra­čiu pasi­va­ži­nė­ti, pės­čio­mis iki mies­to nuei­ti.

Lau­kiu, kada vis­kas pasi­baigs. Žinau, kad kai tik karan­ti­nas pasi­baigs, nebū­siu pir­mas, kuris į mies­tą išeis.

Manau, kad ir kiti žmo­nės dar ilgai bus atsar­gūs, sus­ve­ti­mė­ję. Pasau­lis dabar pati­ria sukrė­ti­mą, kokio nėra buvę. Man teko išgy­ven­ti karą ir poka­rį, ir sovie­ti­nę prie­spau­dą, tačiau dabar­ti­nės situ­aci­jos, dabar­ti­nės grės­mės svei­ka­tai ir gyvy­bei, dabar­ti­nių suvar­žy­mų nega­liu paly­gin­ti su tuo, ką teko išgy­ven­ti tada.

Kad ir kaip būtų, gyve­ni­mas yra gra­žus. Nie­ko nėra gra­žiau už gyve­ni­mą.

Kal­bi­no Faus­ta AUGUS­TAI­TĖ

Asme­ni­nio albu­mo ir redak­ci­jos archy­vo nuo­tr.