Režisierė Rūta Bunikytė: "Scena - mano drobė"

Bet kalbame ne tik apie pomėgius, apie kūrybą, žiūrovus ir režisierės meilę miuziklams.

Kaip prasidėjo jūsų režisierės kelias?

Mano istorija yra gana tradicinio kelio formulė: senelis turėjo gražų pilką akordeoną, kuriuo svajojau užgroti ir aš. Fortepijonas, pramoginiai šokiai, galiausiai - teatro būrelis. Matyt, kurti plačiąja prasme yra užkoduota manyje. Beliko rasti erdvę, kurioje galiu geriausiai save išreikšti.

Mokykloje svajojau kurti materialius dalykus: batus, rankines, baldus. Norėjosi sukurti neįprastas ateities formas jau atpažįstamiems daiktams, perdažyti neįdomius tapetus siurrealistiniais vaizdeliais, sukurti pridėtinės vertės įprastiems kiemo žaidimams, keisti rūbų formas.

Akimirka iš Rūtos Bunikytės režisuoto spektaklio "Boni ir Klaidas".

Tačiau teatras, kaip aukščiausia savo asmenybės saviraiškos forma, nedavė man ramybės. Sprendimas baigti režisieriaus specialybę ir dirbti šį darbą buvo vienas geriausių mano gyvenime. Čia save visapusiškai realizuoju: galiu kurti naujas formas, groti ir šokti pagal savo fantazijas, pasakoti istorijas.

Prieš jus ant stalo guli nauja pjesė, miuziklas ar operetė. Nuo ko prasideda režisūra?

Kiekvienas režisierius turi savo metodus prisijaukinti kūrinį. Asmeniškai man režisūra prasideda nuo medžiagos pasirinkimo. Medžiaga ant stalo atsiranda tik tada, kai ji pasirodo aktuali ir sukelia vaizdinį galvoje.

Jei gimsta pirminis vaizdinys, visada gimsta ir spektaklis. Jei medžiaga galvoje nevizualizuoja jokios idėjos, ji tiesiog lieka atmintyje kaip dokumentinis įrašas.

Yra daug nuostabios literatūros, tačiau jos aktualumas kiekvienam žmogui yra individualus, sąlygotas jo amžiaus, patirties, net tos dienos nuotaikos. Gali būti taip, kad antrą kartą paskaičius kūrinį po dešimties metų jis tave suras...

Taigi pirmasis etapas man - pagaulumas. Antrasis - analizė. Esu brėžinių žmogus. Režisūra man - idėjos architektūra, kur medžiagos, stiliaus ir paskirties harmonija gali sukurti ar sugriauti monumentą. Trečiasis etapas - vizija ir jos įgyvendinimas pasitelkiant kūrybinę komandą.

Kokios jūsų kūrybinės sėkmės sudedamosios? Pastatymo biudžetas? Komanda? Atlikėjai?

Kūrybinė grupė man labai svarbi. Taiklus jos sukūrimas yra pusė darbo. Ilgai svarstau įvairias galimybes. Niekada nesirenku komandos pagal žmonių asmenines savybes, visada pagal jų žinias, darbus. Pirmiausia ieškau, kas galėtų papildyti mane ir išplėsti žanro ribas. Svarstau, kam artima kokia materija ir kaip ji paveiktų pasirinktą kūrinį. Surinkusi komandos mozaiką, visiškai pasitikiu jais. Tuomet lieka visiems pradėti kalbėti ta pačia kalba.

"Vertikalus šokis mane žavi kaip sienos istorija. Siena, lyg simbolinė scenos aikštelė, kurioje paverti vaizdą, bet simboliai, daiktai, dalyviai joje nekrenta žemyn. Čia net paprasta idėja įgauna dviprasmišką išraišką", - sako ne vieną vertikalaus šokio projektą sukūrusi Rūta Bunikytė. Nuotraukoje akimirka iš projekto "Kalbantis bokštas". Eglės SABALIAUSKAITĖS nuotr.

Ne mažiau svarbūs artistai scenoje. Jei neturi savo medžiagos herojų - neturi istorijos. Vien sceniniu vaizdu istorijas pasakoja instaliacijos. Teatre mes turime pokalbį tarp žmonių, kuris turi užsimegzti. Tada jam į pagalbą pasitelkiamos kitos priemonės. Tad pasirinkdama artistus visada turiu savo tvirtą nuomonę.

Režisieriai vis labiau atsigręžia į žmones, dirbančius užkulisiuose: grimas, pastatymo komanda, aprengėjai, asistentai. Yra už ką padėkoti?

Tai viena didžiausių komandų mano darbe. Žmonės, esantys "už kadro", verti atskiro straipsnio, atskirų apdovanojimų. Jų rankose materija virsta kūnu, asmuo - personažu. Tik su jų pagalba vienos valandos spektaklyje galime suvaidinti keturis metų laikus ar dešimties metų istoriją, kurios laiko rodykles laiko aprengėjos, grimuotojos, scenos pastatymų skyrius.

O jums niekada nesinorėjo kurti pačiai?

Režisūra yra kūryba. Tai mintis, idėja, kuri virsta į sceninį kūrinį. Taip, kaip rašytojo mintis sudedama į žodžius ar dailininko vizija į drobę. Scena - mano drobė.

Kokia savybė, jūsų manymu, reikalingiausia režisieriui?

Režisierius turi būti asmenybė, turinti ką pasakyti ir norinti tai daryti.

Ką jums reiškia žiūrovas?

Teatro susikūrimo esmė yra pokalbis su žiūrovu. Jam pasiūlome pokalbio temą ir laukiame atsako. Man žiūrovas visada buvo svarbus. Teatras sau, kaip asmeninių ambicijų įgyvendinimo forma, man nėra aktualus.

Noriu surasti dialogą ir jei tai pavyksta, tai - didžiausias mano laimėjimas.

Nuo ko priklauso pastatymo rodymo trukmė: vieni spektakliai dingsta po keleto parodymų, kiti - gyvuoja dešimtmečiais? Laurai režisieriui ar kompozitoriui, rašytojui?

Laurai temai, kuri išliko aktuali. Visada maniau, kad svarbiausia - aktualumas. Po to pridėtinė vertė - ėjimas su laiku. Reikėtų jausti pulsą: kas vyksta; kas atsiranda; ką prarandame; kas gimsta; kas išsigimsta; dėl ko džiaugiamės ir kas mus pravirkdo; kas sena - nauja ir kas nauja - sena.

Miuziklas "Čikaga".

Savo laikmečio pajautimas diktuoja formas, kuriomis sieki prisibelsti į klausytoją. Jei gimsta temos ir laikmečio darna - spektaklis gyvuos. Sakome "nemirtinga klasika" - tačiau tai taip pat formulė: kam, ką ir kokiu būdu nori pasakyti...

Menininkai - ne tik talentingi, bet ir jautrūs, aikštingi... Ko režisieriui prireikia norint atskleisti atlikėjų talentus ar bent išpildyti statytojo užmanymus?

Visi žmonės yra jautrūs savaip. Visi turi savo pliusų ir minusų. Pastatymo metu kartais tenka labai greitai juos įvertinti ir tikėtis, kad nesuklydai.

Darbo su aktoriumi metodų yra daug, kiekvienam galima rasti tinkamą. Tai individualus režisieriaus ir aktoriaus pokalbis. Svarbu pasitikėjimas. Jis turi būti abipusis. Aktoriai turi visas žmogui būdingas savybes, tik linkę drąsiau jas reikšti.

Man nesvarbu, koks artistas yra gyvenime, svarbu, koks jo požiūris į darbą. Nemėgstu tinginių. Tokių artistų atsisakau. Darbe tenka provokuoti artistą atsiverti. Kartais tai skausminga, kartais lengva, kartais sukelia pyktį. Tačiau galutinis rezultatas dažniausiai atperka aktorines kančias. Pagrindinė taisyklė - gerbti profesiją ir žmogų.

Kokios temos jus domina kūryboje? Apie ką dar neteko "kalbėti" jūsų statomuose spektakliuose, bet ši tema jums atrodo svarbi ir verta viešinimo...

Mane visada domino Rene Descartes ir dualizmas. Iš prigimties esu optimistiškas žmogus, tačiau filosofija visada buvo mano artima draugė. Iki šiol tikiu "Cogito ergo sum". Abstrakčiai kalbėti nesinori, norisi surasti idėją atliepiančią medžiagą. Kol kas jos neradau...

Jūsų kūrybos akcentas - herojus supanti aplinka. Ar tikrai mus formuoja aplinka, draugai?

Tikiu atoveiksmiu kaip stipriu veiksmo dalyviu. Mes galime būti įvairūs, galime būti skirtingose situacijose, bet būtinai veiksme. Mūsų veiksmas (net jei tai ir pauzė) bus pagrįstas tam tikru tikslo siekiu. Vadinasi, mes būsime įvertinę mus supančią aplinką laukdami tikslo įgyvendinimo. Mūsų veiksmas iššauks atoveiksmį mūsų kitame tiksle, kaip ir mūsų sąmonėje. Tad taip, tikiu aplinkos ir asmens sąveika.

Ar jaudinatės prieš premjerą? O gal daugiau laiko užima psichologinis atlikėjų paruošimas?

Nesijaudinu tik po paskutinės repeticijos. Spektaklio dieną aš esu visiškai rami, ne todėl, kad tikėčiau, jog padariau viską tobulai, o todėl, kad žinau, jog šią minutę nieko pakeisti jau negalima. Tad visiškai pasitikiu tądien dirbančia komanda. Žemas startas duotas ir nereikia kaišioti pagalių maratono dalyviams.

Viena rašytoja pasakojo, kad idėjų savo romanams semiasi iš aplinkinių pasakojimų apie gyvenimą. Gal ir jums tenka savo kūryboje panaudoti, pritaikyti svetimas ar savas patirtis, gyvenime nutikusias komiškas situacijas?

Studijų metais buvome "dresuojami" stebėti aplinką. Kelias autobusu iš bendrabučio iki universiteto auditorijos buvo mūsų tyrimų laukas. Dėstytojas kartais klausdavo, kaip vienas ar kitas objektas pasikeitęs. Tad natūraliai tai išugdė aplinkos stebėjimo metodą.

Miesto žmonės - nepaprasti pjesių veikėjai, o jų situacijos - veiksmo dramos. Dar iki šiol esu linkusi stebėti žmogų, jo charakterį ar situaciją, sąmonėje režisuojant jos baigtį.

Tai vyksta nedažnai, bet jei akis užkliūna už mano protui naujos patirties - aš suakmenėju. Šios miesto patirtys kaupiasi atmintyje ir dažnai panaudojamos aktorinės elgsenos (charakterio paieškos) pavyzdžio forma.

Jūs tituluojama miuziklų karaliene. Ar galima teigti, kad su šiuo žanru esate užmezgusi "tarnybinį romaną"?

Meilė iš pirmo žvilgsnio. Ją patyriau būtent čia. Geriausiai jaučiuosi miuziklo žanre. Jame galiu išnaudoti visą savo teatrinę patirtį. Čia galima stačia galva nerti į aktorines gelmes, šokio, kūno kalbos raiškos platumas, dinaminę muzikinę dramaturgiją, kurią atliepia aktorinės scenos maksimalus taškas. Atrodo, šis žanras kalba mano kalba. Belieka mums iki galo vienas kitą pažinti.

Darbas darbu. Ar pavyksta nuo jo atsiriboti?

Spektaklio kūrimo procese nėra dienos, nakties, pertraukos, savaitgalio. Visas laikas inspiruoja ar generuoja naujas idėjas. Atmosfera alsuoja pastatymo muzika. Jei jaučiu informacijos perkrovą, sugebu duoti sau uždavinį atsiriboti. Tuo metu dingsta viskas, lieka tyla ir aš.

Šviesaus atminimo dėstytojas docentas Gediminas Šimkus visada mums sakydavo: "kas nori dirbti, tas dirba, kas nenori - tas ieško priežasčių"; "reikia mylėti teatrą savyje, o ne save teatre". Tai tapo mano profesiniu moto.

Kasdienybėje, kaip ir darbe, nemėgstu įtampos ir mėgstu tvarką. Veiksmas - mano gyvenimo forma. Aktyviai sportuoju ir tai - mano priklausomybė. Meditacija - pasivaikščiojimas su šunimi. Nauja aistra - motociklas. Svarbiausia - gyventi taip, kad nebūtų gaila nė vienos minutės ir galėtum sakyti "dariau tai, ką norėjau".

Svarbiausia - gyventi taip, kad nebūtų gaila nė vienos minutės ir galėtum sakyti "dariau tai, ką norėjau".

Režisierius turi būti asmenybė, turinti ką pasakyti ir norinti tai daryti.

Miesto žmonės - nepaprasti pjesių veikėjai, o jų situacijos - veiksmo dramos. Dar iki šiol esu linkusi stebėti žmogų, jo charakterį ar situaciją, sąmonėje režisuojant jos baigtį.