Pietryčių Aziją apkeliavusi Kotryna: "Išmokau save priimti tokią, kokia esu"

Visus jos įspūdžius aptarėme neįprastomis, bet nė kiek nestebinančiomis aplinkybėmis - Kotryna apie kelionę pasakojo važiuodama autobusu į oro uostą, iš kurio skrido į Italiją, į savarankišką piligriminį žygį. Regis, keliauti Kotryna niekad nepavargsta.

Kaip kilo idėja vienai leistis į tokią kelionę?

Maždaug nuo 15 metų turėjau viziją keliauti po pasaulį ir pamatyti kitas kultūras, tad nuo to laiko pradėjau taupyti pinigus. Baigusi mokyklą niekur nestojau ir be galo dėl to džiaugiuosi. Jaučiau, kad nebuvau pasiruošusi niekur mokytis, nežinojau, ko noriu. Dauguma sako, jog metus pailsėjęs ir niekur nestojęs vėliau visiškai nebenorėsi mokytis, tačiau mano atveju tas noras studijuoti niekur nedingo. Dabar esu įstojusi į aplinkosaugos studijas ir labai laukiu mokslų metų pradžios. Manau, gavusi galimybę pailsėti dabar su nauja energija kibsiu į mokslus.

Visgi tai sprendimas, kurį turbūt reikėjo rimtai apsvarstyti. Kaip į tokį tavo planą reagavo tėvai?

Man labai pasisekė, kad gimiau tokioje palaikančioje šeimoje. Žinoma, iš pradžių buvo sunku įtikinti tėtį, kad viskas bus gerai, keliaudama nepražūsiu ir vėliau vis dar norėsiu mokytis. Tačiau galiausiai abu tėvai palaikė šį pasirinkimą, pasitikėjo, žvelgė į mane kaip į suaugusį žmogų, kuris geba mąstyti savo galva, ir nebandė piršti savo vizijų. Už tai be galo juos myliu.

Tolimoji Azija - skamba taip egzotiškai. Nuo ko prasidėjo ši tavo kelionė?

Iš tiesų keliauti pradėjau praėjusios vasaros gale. Yra tokia programa "DiscoverEU", kurios kūrėjai prieš keletą metų pradėjo vykdyti loteriją visiems Europos Sąjungoje gyvenantiems aštuoniolikmečiams. Jos metu buvo galima laimėti "Interrail" bilietus, kurie leidžia mėnesį beveik nemokamai važinėtis po Europą traukiniais. Aš jų veiklą sekiau daug anksčiau, nei jie pradėjo dalinti tuos bilietus, o kai jau pradėjo įgyvendinti savo idėjas, man kaip tik suėjo aštuoniolika. Užpildžiau anketą, atlikau testuką ir po kurio laiko sužinojau, jog laimėjau. Jaučiausi kaip devintame danguje.

Pyin Oo Lwin (Mianmaras).

Jei neklystu, visoje Europoje jie išdalina apie 14-15 tūkst. bilietų per vieną etapą. Tad man be galo pasisekė, nes iškart nereikėjo daryti tokio didelio šuolio į Aziją. Keliavau po Europą, aplankiau Olandiją, Italiją, Portugaliją ir Ispaniją. Portugalijoje atšvenčiau savo devynioliktąjį gimtadienį. Pamačiau, kaip atrodo keliavimas arti namų, ir tai buvo savotiška įžanga į didžiąją kelionę. Rudenį išvykau į Prancūziją skinti obuolių, šiek tiek užsidirbti. Darbas sunkus, tačiau žinojau, dėl kokio tikslo taip vargstu, tad emociškai buvo kiek lengviau. Žiemos pradžioje porą savaičių pabuvau namie ir, net nesutikusi Kalėdų, pakėliau sparnus į Aziją.

Mianmaras. Inlės ežero gyventojos.

Kaip atrodė tavo maršrutas po Aziją?

Pirmiausia skridau į Bankoką Tailande. Atskridus pirmasis šokas buvo, kaip pereiti gatvę. Perėjų niekur nėra, o jei ir yra, niekas nestoja praleisti. Tad teko truputį paprakaituoti einant per gatvę, bet laikui bėgant įpratau ir dabar grįžus namo norisi visur kirsti gatvę net nesulaukus žalio šviesoforo signalo. Bankoke pabuvau gana ilgai, apie savaitę. Maniau, jog reikės laiko priprasti prie skirtingo klimato ir kitokios kultūros, bet tikrai tiek laiko nereikėjo, adaptavausi gana greitai.

Kelionė itin ankštame traukinyje Mianmare.

Vienas labiausiai įstrigusių įvykių Bankoke - važiavimas motoroleriu-taksi. Iš pradžių maniau, kad mirsiu. Vairuotojas važinėjo aplink visus automobilius, spraudėsi per visokius siaurus tarpus, kartą vos neatsitrenkė į kitą mašiną. Bet viskas baigėsi gerai, grįžau sveika.

Mianmare ant Zwegabino kalno.

Vietnamas. Drakonas, kuris savaitgalio vakarais spjaudosi ugnimi ir vandeniu.

Bankoke mane pakerėjo vietiniai turgūs. Kažkas įspūdingo, kuomet nueini į vieną didesnių turgų ir ten gali rasti visko: nuo skanaus maisto iki drabužių. Manau, ten galėčiau praleisti ištisas dienas.

Užfiksuota akimirka Tailande plaukiant laivu iš Patajos į Ko Lan salą.

Taip pat stebino ir įspūdingas kontrastas - stovi dangoraižiai, o jų apačioje vyrauja skurdas. Tiesą pasakius, iš visų miestų, kuriuose buvau, šis man patiko labiausiai, jis tiesiog užburiantis. Sakoma, kad yra dvi grupės žmonių - tie, kurie myli Bankoką, ir tie, kurie jo nekenčia. Aš priklausau tiems, kurie jį myli.

Kambodžos mangrovėje.

Vietnamo vaikai, apsirengę tradiciniais drabužiais.

Po Bankoko aplankiau dar vieną miestą Tailande, ten lankiausi dramblių rezervate, buvo nepakartojama. Mes juos maitinome ir maudėme. Paskui vykau į Kambodžą. Ten praleidau nedaug laiko. Dirbau hostelyje apie savaitę, tad buvo labai smagu pagyventi vienoje vietoje.

(Bus daugiau)