Petras Bielskis: "Aš Dievo pameistrys"

"Aš už Motiejų Valančių galvą guldyčiau. Tad ir ieškau būdų, kaip jo kūrybą pateikti. Žmonės juk dabar knygų neskaito, kas skaitys tokią senieną..." - samprotauja režisierius, teatrologas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius Petras Bielskis, kuris vasario 22 d. kultūros centro Žvejų rūmai scenoje pristatė naujausią savo spektaklį "Palangos Juzė", kuriame pats pasirodys vyskupo Motiejaus Valančiaus vaidmenyje, ir ką tik išleistą pjesių knygą "Vieškeliu praėjęs Dievas".

Kuo jums atrodo aktuali šiuo metu M. Valančiaus tema?

Mane žavi M. Valančiaus asmenybės raiškos temperamentas. Mąstau, kokiu sunkiu laiku jis gyveno. Ėjo vienas pats prieš visą imperiją, žandarmeriją. Jis išgyveno ekstremaliomis, neįmanomis sąlygomis ir dar sugebėjo išsilaikyti, apginti bažnyčios, kalbos reikalus. Man atrodo, kad M. Valančius yra pati gaivališkiausia figūra mūsų kultūroje. Jo tekstai man kaip Šventasis Raštas. Kai studentams reikia paaiškinti, kas yra teatralumas, aš remiuosi M. Valančiaus gyvenimo pavyzdžiais. Manau, kad jis buvo pirmasis artistas ir teatrologas Lietuvoje.

Kokiais?

Pavyzdžiui, M. Valančiaus elgesys, atsakant į klausimą, kas yra teatras. M. Valančius išsikėlė sau motinos išaukštinimo idėją, nes kai jis buvo įšventintas į vyskupus, sulaukė priekaištų, kad jo mama paprasta valstietė, "mužikė". O motina jam buvo labai svarbi - jis net yra rašęs, kad nesvarbu, kokie ponai ar grafai jo namuose lankydavosi, gale stalo sėdėdavo "mamunelė". Po įšventinimo į vyskupus jis pasikinkė šešiais arkliais karietą ir per visą Žemaitiją išdardėjo pas mamą į Nasrėnus, sustojo prie vartų, o kai mama išėjo pasitikti, garsiai paprašė palaiminimo. Jis norėjo, kad visas kaimas tai matytų, kad niekas daugiau nedrįstų sakyti, kad jo mama "mužikė", nes ne pas kiekvieną vyskupas atvažiuoja. Toks elgesys, mano supratimu, yra teatrinė priemonė, visos dienos vaidinimas, atsakantis į vieną klausimą, iškeliant idėją.

Arba kitas epizodas, kaip M. Valančius atgraso latrus nuo alkoholio Šatėse. "Atvažiavęs į bažnyčią jis kreipėsi į parapiją: "Šatiškia, šatiškia, kaip aš jūsų girtas dūšeles pristatysiu Dievū?" Atsiklaupė ir ėmė melstis. Ar jis meldėsi? Aš manau, kad jis vaidino, kad meldėsi ir stebėjo, ką tikintieji darys. Toks teatrališkas vyskupo veiksmas sulaukė atsako. Moterys ėmė gėdinti vyrus, kad vyskupas už juos meldžiasi, ir atsiklaupė dešimtis vyrų, paskui antra dešimtis, šimtas ir visi užgiedojo "Padėk, Die, Karaliau". Koks dramatiškas epizodas! O jeigu vyrai nebūtų atsiklaupę?

Mane žavi jo bendravimas su žmonėmis, su vaikais. Vaikus jis labai mylėjo, bet niekada išmaldos neduodavo, prašydavo nupinti krežiuką ar gėlių pririnkti. Kam jam tas krežiukas ar gėlės? Taip jis mokė vaikus užsidirbti. Kaip aš galiu nemylėti tokio M. Valančiaus?

Gal M. Valančiaus asmenybė jums artima, nes ir jūsų gyvenimas kažkuo panašus. Už antisovietinę veiklą buvote kalinamas lageryje Komijoje, tačiau sugrįžęs sugebėjote baigti teatrologijos studijas Maskvos teatriniame institute, Lietuvoje dar sovietiniais metais iškelti tautinio teatro idėją.

Gal ir taip.

Tik jeigu aš būčiau vyskupas, mane išmestų iš tokių pareigų. Prisidirbčiau ką nors...

Mano gyvenimas nebuvo toks sunkus kaip M. Valančiaus, bet su "žandarais" tenka visą gyvenimą kovoti iki šiol.

Iki šiol?

Pavyzdžiui, paskutinis mano kursas Klaipėdos universitete. Norėjau sudėti į jį visas savo žinias ir patirtį, kad išeitų vaikai palaiminti. Keturis metus dirbau ir štai paskutiniame kurse, kai liko jiems tik paruošti savo vaidinimus ir įteikti diplomus, atėmė iš manęs kursą ir atidavė kitam. Taip lengvai buvo nubraukta viskas, ką P. Bielskis dėstė... Man po šiai dienai skaudu, bet man kaip man, vaikų gaila, kad išėjo be džiaugsmo, be satisfakcijos. Atėjo kažkoks žmogus, kuris pasinaudojo galimybe, pasinaudojo proga, neleido man garbingai išeiti, nustūmė...

Tačiau visada šalia manęs yra ir tokių žmonių, kurie padeda. Kad ir profesorius Vytautas Jakelaitis. Jis žinojo, kad esu "pažymėtas", bet rizikavo ir man padėjo. Dabar taip pat padeda, palaiko profesorius Rimantas Balsys. Gera jausti, kai kažkas stovi už nugaros. Jaučiu ir kai nugara nesaugi...

Iš kur tada semiatės stiprybės?

Nėra taip, kad už nugaros niekas nestovėtų. M. Valančius buvo mušamas, bet žinojo, kad jį žmonės myli, už jį meldžiasi. Palaiko viltis, kad aš nesu vienas, kad vis tiek atsiras kas paduos ranką. Tikiu, kad mano gyvenime yra daugiau tokių žmonių, kurie už manęs stovi, nei tokių, kurie nori nustumti.

Kita vertus, ta "pažymėtojo" etiketė man visą gyvenimą buvo kaip gira prie kojos, kuri neleido bėgti. Gal būčiau kitą išsilavinimą gavęs, daugiau nuveikęs. Bet lazda visada turi du galus.

Vilniuje teko bičiuliautis su akla dainininke Beatriče Grincevičiūte. Ji kartą man štai ką pasakė: "Aš atradau optimizmo formulę. Kiekvienas blogis yra kaip balionas. Atrodo, kad jis tik didėja ir didėja, tačiau didėti jis gali tik iki tam tikros ribos, po to - vis tiek sprogs." Aš pritariu šiai formulei.

Aštuoniasdešimt penkerius metus kuriate savo gyvenimo knygą. Jeigu galėtumėte ją atversti atgal, ar išplėštumėte kokį puslapį?

Tikriausiai ne. Net nepykstu ant tų, kurie pastumti iš nugaros norėjo. Jeigu galėčiau, po mirties jiems padėčiau ir dabar meldžiu Viešpaties, kad nuimtų nuo jų tą naštą. Mano kova nėra savitikslė, tik tiek, kad per galvą negaučiau. Ką darysi, kad Dievas juos atsiuntė tokius, kad man kraują pagadintų, kad man iššūkis būtų. Priimu savo gyvenimą kaip Dievo sukurtą paveikslą, kuriame reikalingos ir svarbios visos spalvos. Žiūriu kartais iš šono į jį, kartais kenčiu iš naujo, net paverkiu, bet negaliu eiti prieš Dievo valią.

Dievas minimas naujausios jūsų knygos pavadinime. Kam ji skirta?

Aš Dievo pameistrys, ką jis paveda - tą ir darau. "Vieškeliu praėjęs Dievas" - tai pjesių knyga, į kurią sugulė daugiausia studentų darbai, išplėtoti jų etiudai, sukurti interpretuojant istorinę medžiagą. Man, pavyzdžiui, labai įdomus Simono Daukanto ir Motiejaus Valančiaus konfliktas. Kazys Saja šias asmenybes pristato labai pozityviai, tačiau paskaičius jų laiškus išryškėja siaubingas antagonizmas. Negalėjau suprasti, iš kur jis. Studentai padėjo tai išnarplioti. Yra knygoje ir situacijų iš mano asmeninės patirties. Iš viso knygoje 7 pjesės. Prof. R. Balsys, apie jas sužinojęs, paragino išleisti ir sudarė šią knygą.

Na, ir Dievui ant garbės, tegu eina. Jeigu kas norės, paskaitys, norės pažaisti - pažais. Pjesės "Palangos Juzė" nėra, tad kviečiame žiūrovus ją gyvai pasižiūrėti. Spektaklyje žinomas herojus Juzė sugrįžta į Palangą, dalyvauja ir pats vyskupas M. Valančius.