"Per Lietuvą, pažįstant ją ir jos kūrybos darbus"

"Už tautos laisvę stojo visi jos ištikimi sūnūs, Kas galėjo pakelti ginklą, vyko į kariuomenės dalis, o namie likę padėjo aprūpinti kariuomenę maistu ir drabužiais, ūkininkai savo arkliais pervežinėjo kariuomenę iš vienos vietos į kitą, o moterys organizuodavo kariuomenei maitinimo punktus ir rinkdavo po kaimus ir miestus reikalingus kariuomenei daiktus", - pradedamas straipsnis apie nepriklausomybės kovas 1938 m. Kaune išleistame leidinyje, skirtame Lietuvos Respublikos nepriklausomybės 20 metų jubiliejui paminėti.

Rinkinyje, kurį redagavo žurnalistas ir publicistas Vincas Kemežys (1899-1947), buvo surinkti straipsniai, skirti įvairioms šalies gyvenimo sritims. Nuo Nepriklausomybės kovų ir diplomatijos iki socialinės apsaugos, nuo ekonomikos iki kultūros ir architektūros. Jame galima rasti įdomios informacijos ir apie Klaipėdą.

Kukli apžvalga

"Šis leidinys - tik kukli Nepriklausomos Lietuvos per dvidešimt metų atliktų darbų apžvalga. Ji nėra pilna jau vien dėl to, kad visapusiškai ir išsamiai tiems darbams nušviesti reiktų kiekvienai sričiai gal ne po vieną tomą: tiek daug yra nuveikta, tiek žymiai yra pažengta į priekį.

Jubiliejinio leidinio titulinis puslapis.

Kurią tik sritį paimame, galime ja visai pagrįstai didžiuotis, nes tai, ką turėjome, ir tai, ką turime, yra du griežtai priešingi poliai.

Krašto viduje esame pasiekę tvarką ir vienybę, esame daug sunkių savo pozicijų apgynę tarptautiniame forume, esame sukūrę savo stiprią karo pajėgą, esame stiprūs ūkio ir finansų srityje, esame sutvarkę susisiekimą, pastatę daug kelių, daug laimėję dvasinės kultūros srityje - visur, kur tik pažvelgiame, ten esame laimėtojai.

Šito leidinio tikslas ir buvo bent suglaustai atvaizduoti svarbiausius mūsų pažangos bruožus ir duomenis", - pratarmėje rašė redaktorius Vincas Kemežys.

Vincas Kemežys.

Skaitant leidinyje surinktus straipsnius, ypač - paskutinę apybraižą, kurią šmaikščiu stiliumi parašė žurnalistas Augustinas Gricius, įdomu įvertinti, kokią pažangą padarė Lietuva per 20 metų. Nuo atsilikusios Rusijos imperijos provincijos iki modernios europinės šalies.

Tačiau nepriklausomybės niekas nepadovanojo. Ją reikėjo iškovoti.

Kovos dėl nepriklausomybės

Skirsnį "Nepriklausomybės karas" parašė atsargos leitenantas dr. Antanas Vasiliauskas.

"Vokiečiams iš Vilniaus išsikrausčius ir nuėmus savo vėliavą nuo Gedimino pilies bokšto, mūsų savanoriai skubiai iškabino savo trispalvę tautinę vėliavą, kuri plevėsavo iki sausio 5 d. Tą dieną bolševikai užėmė Vilnių, sudraskė mūsų vėliavą, palikdami tik raudoną spalvą.

Nepriklausomybės kovų dalyviai.

Atsispyrę prieš bolševikų pavojų lietuviai pradėjo skubiai organizuoti savo kariuomenę. Lietuviai, tiek amžių vergavę ir kentėję, išgirdę laisvės trimitą, būriais plaukė į organizuojamus Lietuvos pulkus. Savanoriai rinkosi, bet nebuvo kuo juos nei apginkluoti, nei aprengti, nei maitinti. Mūsų kariuomenei šioje sunkioje valandoje padėjo visa Lietuvos visuomenė.

Už tautos laisvę stojo visi jos ištikimi sūnūs. Kas galėjo pakelti ginklą, vyko į kariuomenės dalis, o namie likę padėjo aprūpinti kariuomenę maistu ir drabužiais, ūkininkai savo arkliais pervežinėjo kariuomenę iš vienos vietos į kitą, o moterys organizuodavo kariuomenei maitinimo punktus ir rinkdavo po kaimus ir miestus reikalingus kariuomenei daiktus.

Kautynių metu kaimo moterys pristatydavo kariams maistą net į frontą. Ten, kur įžengdavo mūsų kariai, vietos gyventojai su džiaugsmu pasitikdavo savo išlaisvintojus. Aktyvi vietos gyventojų parama kėlė karių nuotaiką, žadino juose drąsą išlaisvinti tėvų žemę. Tėvynės meilės vedami, Lietuvos sūnūs, nebodami mirties, ryžosi stoti į kovą su daug galingesniu priešu", - rašoma straipsnyje.

Pirmosios aukos

Autorius toliau rašo, kad bolševikai puolė Lietuvos teritoriją dviejų armijų grupėmis.

"Vakarų armija savo dešiniuoju sparnu (Pskovo divizija), o vadinamoji bolševikų latvių armija - kairiuoju sparnu (internacionalinė divizija). Lietuvoje bolševikų kariuomenė buvo performuojama ir papildoma vietiniais savanoriais...

Kadangi bolševikai neturėjo tikslių žinių apie mūsų jėgas ir tų jėgų išdėstymą, o jų pačių plačiai išsklaidytos jėgos neturėjo bendros vadovybės, tai mūsų savanorių užuomazgos jautėsi pajėgios priešintis keleriopai didesnio skaičiaus bolševikų veržimuisi į Lietuvą.

Vasario pradžioje bolševikai buvo užėmę liniją Šiauliai - Panevėžys - Ukmergė ir veržėsi gilyn į Lietuvą. Vykdydamas savo planą - Kauną pulti iš šiaurės nuo Kėdainių ir iš pietų nuo Alytaus, bolševikų 2 pulkas vasario 7 d. rytą puolė Kėdainių kryptimi. Mūsų jaunutė kariuomenė stojo pirmą kartą į kovą su bolševikais. Susiremta Kaplių kaimo rajone. Mūsų negausingi Panevėžio ir Kėdainių apsaugos būriai bolševikų puolimą po atkaklios kovos likvidavo ir privertė priešą pasitraukti prie Šėtos. Priešo pajėgos buvo žymiai gausesnės, bet mūsų kariuomenė, tėvynės meilės vedama, narsiai stojo į pirmąją krikšto kovą ir ją laimėjo. Toje kovoje vasario 8 d. Taučiūnų kaime žuvo dėl Tėvynės pirmasis Lietuvos savanoris Povilas Lukšys.

Po pirmojo krikšto ties Kėdainiais Panevėžio ir Kėdainių apsaugos būriai vasario 11 d. puolė bolševikus Šėtoj. Mūsiškiai paėmė čia 9 belaisvius, daug grobio ir privertė priešą pasitraukti Bukonių kryptimi. Šiose kautynėse dalyvavo vokiečiai su 2 art. pabūklais. Kautynėse prie Šėtos sužeistas Antanas Sereika - pirmas Nepriklausomybės kovų invalidas.

Po metų trukusių mūšių 1920 m. sausio 15 d. bolševikai buvo išstumti iš Lietuvos. 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje buvo pasirašyta taikos sutartis su SSSR."

Tačiau dar laukė kovos su bermontininkais ir lenkais...

Iš viso per nepriklausomybės kovas lietuvių nuostoliai sudarė 6167 žuvusiuosius.

Klaipėdos uostas

Leidinyje yra ir rašytojo Balio Sruogos brolio dr. Kazio Sruogos (1899-1974) rašytas straipsnis "Finansai ir ūkis nepriklausomoje Lietuvoje". Jame daug kalbama apie Klaipėdos uostą.

Klaipėdos uosto krantinė.

"Labai svarbų vaidmenį krašto ūkyje vaidina vandens keliai, ypač prekių transporto srityje, būtent tųjų prekių, kurios nepakelia aukštų transporto išlaidų. Apskaičiuojama, kad transportas vandens keliu kainuoja 3-5 kartus pigiau negu plentais ar geležinkeliais. Didžiausias Lietuvos vidaus vandens kelias yra Nemunas. Jis jungia laikinąją Lietuvos sostinę (taip pat ir stambų prekybos ir pramonės centrą) su Klaipėda, vieninteliu mūsų jūros uostu.

Tačiau pats svarbiausias mūsų krašto vandens susisiekimo elementas, be abejo, yra Klaipėdos uostas. Į jo statybą ir tobulinimą iždas iki šio laiko yra įdėjęs per 33 milijonus litų. Užtat per Klaipėdos uostą šiandien eina kone 80 proc. viso mūsų eksporto (vertės atžvilgiu) ir apie 70 proc. viso importo (taip pat vertės atžvilgiu). Šitie trumpi procentiniai skaičiai pasako, koks milžiniškos reikšmės Lietuvos ūkio darbas šiandien sukoncentruotas Klaipėdoje.

Lakūnai pasiruošę skrydžiui. Antras iš dešinės karo aviacijos viršininkas inž. brg. gen. A. Gustaitis. 4-asis dešimtmetis.

Dar daugiau apie Klaipėdos uosto pakilimą - nuo to laiko, kada jis prisišliejo prie savo Tėvynės - pasako šie laivų atplaukimo ir išplaukimo skaičiai. 1923 metais įplaukė į Klaipėdos uostą 625 laivai su 211,5 tūkst. nrt (neto registrinė tona), o 1937 metais jau įplaukė 1 414 laivų su 844,7 tūkst. nrt. 1923 metais išplaukė 667 laivai su 214 tūkst nrt, o 1937 metais jau išplaukė 1433 laivai su 847,1 tūkst. nrt. Tatai yra geriausias pavaizdavimas, koks buvo Klaipėdos uostas Vokietijos ribose ir koks (per trumpą 15 metų laiką) Lietuvos žemėje.

Pirmame plane Lietuvos banko, toliau - "Lietūkio" sandėliai Klaipėdos uoste dabartinės AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos ("Klasco") teritorijoje.

Ilgą laiką buvo skaudžiai aktuali ir vis neišspręsta savo laivyno problema. Juk turėti savo jūrą, savo uostą, bet neturėti savo laivų, reiškia tą patį, kaip turėti savo geležinkelius ir jų stotis, bet neturėti savo traukinių. Šita skaudi problema po ilgų ir nesisekusių bandymų šiandien jau išspręsta. 1937 metais įsikūrė laivininkystės bendrovė "Lietuvos Baltijos Lloydas", kuris dabar jau turi 6 jūros laivus su bendru 2.754 nrt", - buvo rašoma straipsnyje.

Tarpukaris. Autobusas Raseiniai - Kaunas.

Žavus apybraižos stilius

Skirsnį "Kūrybiniai Lietuvos bruožai" parašė žurnalistas, rašytojas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, visuomenės veikėjas A. Gricius (1899-1972), žinomo kino operatoriaus Jono Griciaus tėvas.

Pateikiame tik keletą ištraukų.

Telefonas

"Žmogus stovi įsikibęs telefono ragelin (ar jūs atsimenate tuos telefonus - dėžutes su aptriušusiais suskilusiais vamzdeliais? Kur jie, tie seni pažįstami ir bičiuliai?!), visas prakaituotas ir nusigandęs. Jis panašus į žmogų, krintantį prarajon, užsikabinusį už šakos ir besilaikantį, iki, pagaliau, ateis išgelbėjimas. Bet iš tiesų čia jis kalbasi telefonu su tolimu provincijos miesteliu - išsišaukęs gimines nori jiems kažką svarbaus pranešti.

- Alio, - šaukia prakaituotas, ir nusigandęs žmogus. - Alio! Joniškis? Ačiū Dievui. Pusvalandį šaukiuosi. Ar Juozas? Juozai, Juozai, čia aš kalbu, Petras! Sveikas! Vos prisišaukiau.

Kas? Užventis? Ko čia Užventis? Aš su Joniškiu kalbu. Juozai, ar tu girdi? Kokius Mažeikius? Aš jokių Mažeikių negaliu duoti! Aš kalbu iš Kauno su Joniškiu! Alio, Joniškis! Juozai! Čia ne Kaišiadorys, čia Kaunas. Čia jokios Marytės nėra, tamsta nekliudyk, aš kalbu su Joniškiu, Juozai!..
Taip kalbėtasi telefonais prieš 18-20 metų.
Prieš kelerius metus "Lietuvos aido" redakcijoje suskambėjo telefonas. Telefonistė praneša:
- Kalbėkit su Filipinais.
- Kokiais Filipinais?
- Na, Filipinais ir tiek. Ar geografiją užmiršote?

Redakcijos kambaryje mažiukas sumišimas: kam nors netvarkoje...

O pasirodė, visiems buvo tvarkoje. Tą dieną turėjo būti atidarytas telefono susisiekimas iš Kauno su Filipinais. Filipinuose tuo metu buvo keliautojas laikraštininkas Matas Šalčius. Filipinų telefonų direkcija, sužinojusi esant lietuvį, jį ir pasikvietė pirmam pasikalbėjimui telefonu su Kaunu. M. Šalčius telefonavo į "Lietuvos aidą". Viskas labai suprantama ir paprasta.

Kur dabar tas vargšas Petras, anais laikais prakaituotas ir nusiminęs beskambindamas j Joniškį broliui Juozui, prarėkęs gerklę ir vis dėlto su Juozu nepasikalbėjęs?..
Dabar iš Kauno telefonu kalbasi, visai gerklės nedraskydami, su tolimiausiais žemės kamuolio punktais.

Prezidento Antano Smetonos sodyba.

Ūkininkai

Mūsų kaimo palaukėje gyveno Nariškino miškų eigulis, latvis Glazniekas. Žmonės žinojo, iš kur Glazniekas turi pieno, kai niekas tiek neturi, iš kur Glazniekas turi lašinių, kiek niekas, neturi ir iš kur Glazniekas turi pilnus aruodus javų. Glazniekas turėjo aitvarą. Daug kas buvo tą aitvarą matęs.

Glaznieko pieną žmonės bijodavo valgyti: esąs aitvaro išvemtas. Pasirodo, aitvarą gali turėti visi, kas nori, kas netingi. Stačiai, geriau šerk karves, mokėk dirvą dirbti ir išmanyk sėjomainą, įsigyk geros veislės kiaulių ir mokėk jas šerti - va, tau ir visas aitvaras.

Brolis kalbėjo žiūrėdamas į tamsą, lyg balsiai samprotaudamas.
- O tokių aitvarų dabar visur pilna. Pasikinkė juos į darbą ūkininkai, pasikinkė inžinieriai, pasikinkė visas kraštas. Kartais suklumpa tie aitvarai, kažkur paklysta, gal ir pabėga. Bet vis tiek - pasigauna juos, vėl kerta jiems per šonus: skrisk, nešk lobį!

Sviestas

Įvairių apylinkių ūkininkai susitikę ginčijasi:
- Mūsų pieninė tiek ir tiek pirmos rūšies sviesto pagamina.
- O mūsų tiek ir tiek.

Pieno produktų gaminimo rekordai ūkininkams tapo garbės ir ambicijos dalykais, nekalbant apie medžiaginę jų pusę. O kiek tokių pieninių pamatai važiuodamas per kraštą bet kurion pusėn, bet kuriuo keliu! Kur tie laikai, kai užėjus kaiman pas ūkininką, paprašius pieno, šeimininkė atsinešdavo puodynę, prapūsdavo paviršėlius ir pripildavo stiklinę. Dabar kaime paprašysi pieno, pavėlavęs melžimo laikui, daug kur išgirsi atsakymą:

- Tai kad mūsų pienas mašinavotas, bekonams. Kiek sau buvom pasilikę, suvalgėm.

Vadinasi, kiek reikia sau pasilikę, kitą gabena pieninėn ir nugriebtą vežasi namo gyvuliams sušerti.

Ūkininko sūnus

15 metų sūnus, jaunųjų ūkininkų ratelio narys, drąsiai kertasi su tėvu, kur geriau sodinti bulves, kuo geriau tręšti runkelius ir kuri miežių sėkla geresnė. Ruduo parodo: sūnaus tiesa, kad jį kur pypkės! Kiaušinis vištą moko!
O juk tas kiaušinis netrukus pats taps višta.

Radijas

Ūkininkas, pasistatęs seklyčioje radijo imtuvą, sukinėja ir klausosi: nori - Kauną, nori - Klaipėdą...
Plati giminė į atlaidus suvažiavusi pasakojasi:
- Mano Vincas kitą metą baigs Kaune medicinos fakultetą.
- Mano Viktutė mokosi Klaipėdos pedagoginiame institute.
Petras ruošiasi į Kauno konservatoriją muzikos mokytis.
Dar kitas palinkęs eiti į Prekybos institutą Klaipėdoje, dar kitas į miškininkystės mokyklą Alytuje.
O yra ir tokių, kurie skuba tapti jūrininku, lakūnu, inžinierium.
Amatų mokyklos pilnos.
- O mano Juozukas panūdo į Dotnuvos žemės ūkio akademiją.

Enciklopedija

Prieš keletą metų vienas laikraštis pranešė žinią apie pasiruošimus leisti "Lietuviškąją enciklopediją" ir pridėjo: "Žinutė nepaprasta, ir daugelis smarkiai nustebo"... Kur tau nenustebs!

Juk enciklopedijai leisti reikia ne tik didelių lėšų, bet ir parinktų pajėgų jai ruošti, reikia tam tikro kultūros laipsnio, pagaliau, reikia ir kas ją pirktų, prenumeruotųsi.

"Lietuviškoji enciklopedija" jau beveik įpusėta. Pirmajam enciklopedijos tomui išėjus, Karaliaučiaus vokiečių spauda tai paminėjo kaip kultūrinio mūsų subrendimo rodiklį.

Kanalizacija

Sena ukmergietė, visą amželį vikriai bėgiojusi į būdelę kiemo gale, jau kalba apie kanalizaciją kaip apie vykstantį faktą.
- Kaunas turi, Šiauliai įsitaiso, ne už kalnų ir Ukmergėje kanalizacija ir vandentiekis...

Keliai ir geležinkeliai

Turbūt, vienas iš pačių pirmųjų stambiausių Nepriklausomos Lietuvos darbų buvo Kazlų Rūdos - Šeštokų geležinkelis. Jo reikšmės ir vaidmens nėra reikalo įrodinėti. O kaip jis tylutėliai atsirado! Tik 1923 m. sausio mėnesį sužinome, kad galime sėsti Kaune į traukinį, galime geležinkeliu tiesiai siekti Marijampolę, o paskui ir kitus miestelius iki Alytaus.
1926 metų gegužės mėnesio 7 d. žemaičiai telkėsi prie naujojo Telšių - Amalių geležinkelio žiūrėti pirmojo traukinio į Telšius.

1932 m. spalio 29 dieną specialus pirmasis traukinys pradėjo susisiekimą iš Kauno pro Telšius ir Kretingą Klaipėdon, žemaičių buvo pilnos stotys ir jie, rydami susijaudinimo ašaras, sutiko naujojo jų gyvenimo aušrą. Tai buvo toks laimėjimas, kuris nužymi naują epochą.

1928 - 1929 metų laikraščių komplektuose galima rasti nedrąsių svajonių, kokia palaima būtų krašto ūkiui ir kultūrai Kauną plentu susiejus su Klaipėda.

O šiemet Monte Carlo automobilių lenktynininkai iš Šiaulių Tauragės plento nuo Kryžkalnio drąsia ranka suko automobilio vairą kairėn, naujuoju Žemaičių plentu į Kauną. Tie svetimšaliai lenktynininkai buvo nustebinti mūsų krašto pažangos spartumu.

Ir nepajusime, kai galėsime sėsti Kaune autobusan, per kelias valandas perskrodę visą Žemaičių gražiąją žemę, atsidursime mūsų pajūryje, Klaipėdoje.

Oro transportas

Aviacijos viršininkas gen. Gustaitis, neseniai kalbėdamasis su laikraštininkais, pareiškė, kad jau atėjo laikas įvesti Lietuvoje orinį susisiekimą - paštui ir keleiviams vežioti. Jei atsakingas žmogus taip kalba, taip bus ir padaryta.

Ir tiesiasi geležinkeliai ir plentai, dygsta naujos sodybos ir įvairiausių paskirčių pastatai, auga įmonės, mokyklos, mokosi žmonės dirbti ir gyventi. Keičiasi Lietuvos žemėvaizdis ir žmonės. Vieno laimėjimo pasiekus jau nebeklausiama, ko dabar imtis. Stojama kiton kovon, kitan darban, siekiama kitų laimėjimų.

Lietuva jau pilnametė, prisirinkusi geriausių jėgų ir geriausių tikslų. Kiek gražaus darbo ir gražių laimėjimų jai dar prieš akis! Eik per Lietuvą, pažink ją ir jos kūrybos darbus, įsimylėjėlio akimis išglostyk jos kelius, nusausintas pievas, sureguliuotas upes, naujus vienkiemius, kiekvieną pastatą, kuriame bręsta kultūrinės ir medžiaginės vertybės, ar neužsikrėsi tokiu entuziazmu, tokiu optimizmu, jog šmėksantieji vargeliai, sutrikimai, kliuviniai pasirodys kaip dūmai, kuriuos nuolat išsklaido gaivus kūrybingos Lietuvos padangių vėjas", - savo apybraižą užbaigia A. Gricius.

Visą žurnalisto apdainuotą grožį sunaikino Pasaulinis karas, o galutinai suniokojo raudonieji okupantai.

Kurią tik sritį paimame, galime ja visai pagrįstai didžiuotis, nes tai, ką turėjome, ir tai, ką turime, yra du griežtai priešingi poliai.

Eik per Lietuvą, pažink ją ir jos kūrybos darbus, įsimylėjėlio akimis išglostyk jos kelius, nusausintas pievas, sureguliuotas upes, naujus vienkiemius, kiekvieną pastatą...