Net speiguotą žiemą vėją gaudantys aitvaruotojai: "Tai fantastiškas laisvės pojūtis"

Juos pastarosiomis dienomis galima išvysti su jėgos aitvarais Svencelėje ant Kuršių marių kranto šalia aitvaravimo mokyklos "Boardhouse Camp".

"Vandens temperatūra turbūt apie 0, tačiau koks neapsakomas malonumas prasiskinti kelią pro sniegynus, apledėjusią pakrantę ir skrieti jėgos aitvaru Kuršių marių vandeniu. Žinoma, panašiu oru pradedantiesiems aitvaruoti nerekomenduojame, bet mes jau esame patyrę, 100 procentų įsitikinę, kad išsilaikysime ant vandens, į jį nepanirsime, tad ir jaučiamės drąsiai. Be to, jei ir būtų kokių netikėtumų, juk galime pagelbėti vienas kitam", - pabrėžė ekstremalaus užsiėmimo mėgėjai.

Ekstremalaus sporto mėgėjai Aleksandras Kočetkovas ir Danas Macijauskas net ir speiguotą žiemą ima į rankas aitvarus ir pasikinko vėją.

Aleksandras ir Danas teigė, kad panašiu oru, gausiai sningant, aitvaruoti jiems teko pirmą kartą, tačiau adrenalinas, regėti vaizdai ir per kraštus trykštančios emocijos pranoko visus lūkesčius.

"Tikrai nebuvo šalta, net prakaitas išmušė", - šypteli vaikinai.

Ant aitvaro - ir 82 metų senolis

A. Kočetkovas ir D. Macijauskas pabrėžia, kad jiems aitvaravimas - ne tik puikus sportas, bet ir absoliučios laisvės pojūtis, gyvenimo būdas ir darbas. Jie moko pradedančiuosius aitvaruoti, nuomoja ir tam reikalingą įrangą, aprangą.

"Yra tekę mokyti aitvaruoti net ir 82 metų senelį. Kas maždaug prieš 15 metų būtų galėjęs pasakyti, kad jėgos aitvarą į rankas išdrįs paimti ir vandeniu skrieti tokio garbingo amžiaus žmogus?" - retoriškai klausė aitvaravimo instruktoriai.

Tuoj pat jie priduria: "Tai dar kartą paneigia visuomenėje sklandantį mitą, kad aitvaravimas - labai pavojingas sportas. Iš tiesų taip nėra - jei turi gerą įrangą, tinkamą aprangą, išmanai techniką, tada viskas labai paprasta."

Aitvaruotojai pripažįsta, kad prieš keliolika metų situacija galbūt ir buvo sudėtingesnė dėl netobulų saugumo sistemų, dėl instruktorių nebuvimo ir šio sporto subtilybių neišmanymo.

"Dabar jau viskas yra daug paprasčiau ir saugiau. Šis sportas nereikalauja išskirtinio fizinio pasiruošimo ar ištvermės, kaip daugelis mano. Net fizinių jėgų nereikia daug, svarbiausia yra technika, kuri šlifuojama ir išlavinama būtent per praktiką. Žinoma, aitvaruodamas nesėdi krėsle, tavęs niekas neveža, turi pajusti vėją. Tik patirtis ir įgūdžiai leidžia numatyti kelis ėjimus į priekį", - sakė ekstremalaus sporto mėgėjai.

23,9 metro virš vandens

Aitvaruotojai kartais tarpusavyje juokauja, kad yra bepročiai ar adrenalino narkomanai, kadangi yra pamišę dėl šio sporto.

"Neapsakomas jausmas raižyti bangas, išdarinėti sunkiai suvokiamus triukus ir sugebėti pakilti į didesnį nei 20 metrų aukštį. Taip, taip, jūs išgirdote teisingai. Vietname su jėgos aitvaru nuo vandens esu pakilęs į 23,9 metro aukštį. Palyginimui, 9 aukštų namas yra apie 27 metrai, tad aš pakilau į maždaug 7 ar 8 aukštą", - šypteli A. Kačetkovas.

"Jei kartais ir prašliuoži skaudžiau vandeniu nosimi ar krenti ant nugaros, tai nieko tokio. Tiesiog porą minučių paaimanuoji, ir tiek", - sako ekstremalaus sporto mėgėjai.

D. Macijausko asmeninis rekordas, kurį jis pasiekė Nyderlanduose, - 19,3 m.

"Pavyzdžiui, pasaulio rekordas - 34,8 m. Lietuvos rekordas - 25,6 m. Taigi, po truputį vejames lyderius. Tiesa, aš kurį laiką Lietuvoje buvau pirmas, dabar - trečias", - akcentavo A. Kočetkovas.

Jie teigė, kad mėgsta aitvaruoti ne tik Lietuvoje, bet ir labiau banguotose vietovėse užsienyje.

"Besimėgaujant šiuo sportu teko apkeliauti per 10 skirtingų šalių, tarp jų egzotiškosios Indonezija, Peru, Venesuela, Kolumbija, Brazilija, Vietnamas. Fantastiškas jausmas skrieti per bangas. Dėl didesnių bangų lengviau pakilti į didesnį aukštį", - kalbėjo A. Kočetkovas.

Aleksandras Kočetkovas ir Danas Macijauskas pabrėžia, kad jiems aitvaravimas - ne tik puikus sportas, bet ir absoliučios laisvės pojūtis bei gyvenimo būdas.

Lietuvoje jie šiltuoju metu aitvaruoja ne tik Svencelėje, bet ir Juodkrantėje, Pervalkoje, Nidoje, Kintuose.

"Būna, kad per dieną įveikiame visą šį maršrutą. Tenka nuaitvaruoti ir 80 kilometrų. Aitvaruojame grupėmis, kad atsitikus nelaimei ar nutrūkus ar susivėlus stropams galėtume padėti vienas kitam. Yra tekę nukristi į vandenį, tada bandai nusiirti į vieną ar kitą krantą. Kol kas dar po kritimų srovės nenunešė į Rusijos pusę, neteko kirsti sienos", - šypteli pajūryje gyvenantys ekstremalai.

Pavojingas nutikimas Vietname

A. Kočetkovas ir D. Macijauskas prisiminė ir itin pavojingą nutikimą Vietname.

"Praėjusią žiemą aitvaravome Vietname. Taip įsismaginome, atsipalaidavome, kad net nepajutome, kaip ėmė leistis saulė ir pasidarė gana tamsu. Aitvaravome tiesiog prieblandoje. Bangos gana didelės, atlikome vieną po kito triukus ir staiga susipynė mano aitvaras. Bangos - maždaug trijų metrų aukščio, o iki kranto - apie 700 metrų. Dar aplink akmenys. Teko pasinaudoti saugumo sistema ir nusimesti aitvarą. Danas pagavo aitvarą, o kitas draugas šiaip taip man padėjo pasiekti krantą. Buvo jau tamsu, bandėme orientuotis pagal mėnulį. Net buvau pasiryžęs atsisveikinti su savo aitvaru, tačiau gerai, kad Danas jį pagavo ir išsaugojo. Kai grįžome į krantą - nė vieno žmogaus, tad nebūtų buvę kas mus išgelbėtų. Tai buvo vienas iš itin retų atvejų, kai teko stresuoti", - pabrėžė A. Kočetkovas.

Pasiteiravus apie šiame sporte patiriamas traumas, vyrukai nė kiek nesusimąstę atsakė: "Esame lankę kitas sporto šakas ir ten rankų, kojų lūžių, raumenų patempimų ar išnirimų tekdavo patirti, o čia nieko panašaus nėra buvę. Jei kartais ir prašliuoži skaudžiau vandeniu nosimi ar krenti ant nugaros, tai nieko tokio. Tiesiog porą minučių paaimanuoji, ir tiek. O šiaip aitvaravimo sporte gerų emocijų ir nuotykių daug daugiau nei blogų, tad apie neigiamas emocijas net nėra kada ir mąstyti", - teigė ekstremalaus sporto mėgėjai.

Justinos BUTKUTĖS nuotr.