Nematytas Afrikos veidas naujoje Prano Domšaičio parodoje

Pasak Prano Domšaičio galerijos vedėjos, menotyrininkės Kristinos Jokubavičienės, pastelės technika sukurti meno kūriniai yra itin trapūs, juos transportuoti yra labai sudėtinga. Tad šią parodą meno mėgėjai galės apžiūrėti tik Klaipėdoje. Apsilankyti joje - tikrai verta, nes P. Domšaitis buvo puikus pastelių meistras.

P. Domšaičio kūrybinį palikimą įsigijęs Lietuvių fondas perdavė Lietuvos nacionaliniam muziejui daugiau kaip 600 šio menininko kūrinių, kurie saugomi P. Domšaičio galerijoje Klaipėdoje. Kokia jų dalis jau pristatyta visuomenei?

Dar labai daug P. Domšaičio kūrinių nepristatyti. Lietuvių fondo padovanotoje kolekcijoje yra 665 vienetai kūrinių, tačiau daugelis jų, ypač tapybos darbai, kai kurios pastelės yra dvipusės. Taip pat kolekcijoje yra 7 eskizų sąsiuviniai. Tad suskaičiavus visus vaizdus, jų bus daugiau kaip tūkstantis.

Nuolatinėje ekspozicijoje, kuri yra P. Domšaičio galerijos šerdis, eksponuojama tik nedidelė dalis - apie 280 kūrinių ir tie patys sukabinti dviem eilėmis. Ši ekspozicija buvo rengta taip, kad kuo daugiau parodytume, supažindintume su autoriaus kūryba, nes šis menininkas ilgą laiką nebuvo Lietuvoje žinomas. Dabar jau artėjame prie kito etapo, kai reikėtų iš esmės peržiūrėti ir atnaujinti pirmąją ekspoziciją, atrinkti etapinius dailininko kūrinius, išryškinti juos.

Kitais metais bus minimas P. Domšaičio galerijos 20-metis. Koks pokytis įvyko per tą laiką?

Pokytis labai didelis. Itin reikšmingas įvykis per šį dvidešimtmetį buvo galerijos pavadinimas P. Domšaičio vardu 2004 metais. Galerijai tapus vardine, P. Domšaičio kūryba ne tik atrado savo vietą, galerijos veikla stipriai prisidėjo populiarinant P. Domšaičio vardą. Ypač kai ji atsirado internete. P. Domšaičio galerijos pavadinimas "užkabino" tam tikrą sluoksnį meno mėgėjų, kolekcininkų, praplėtė šio autoriaus kontekstą, o kartu ir žinomumą.

Prano Domšaičio galerijoje rengiamose edukacijose su dailininko kūryba susipažįsta daug vaikų. Pasak Kristinos Jokubavičienės, vaikams ypač patinka, kad P. Domšaičio paveiksluose yra daug gyvūnų. Patinka ir portretai, kuriuose jie atranda panašumų. Viena mažametė galerijos lankytoja paklausė: "Kodėl P. Domšaitis visus arklius iš užpakalio tapo?"

Internetas atvėrė galimybes ir mums sužinoti daugiau apie afrikietiškąjį dailininko kūrybos periodą, jo kontekstą, atsivėrė aukcionų, Afrikos komercinių galerijų pardavimų informacija.

P. Domšaičio kūriniai iki šiol parduodami pasauliniuose aukcionuose. Kokia jų kaina dabar?

Pažymėtina, kad apskritai meno kūrinių kainos kyla, tačiau P. Domšaičio galerijos atsiradimas dar labiau paskatino šio autoriaus kūrybos apyvartą. Europos aukcionuose ypač pabrango iki Antrojo pasaulinio karo sukurti P. Domšaičio kūriniai. Dabar tokių likę vienetai. Keletas iš jų labai vertingi, kiti - etiudo lygio. Taip pat P. Domšaičio kūriniai iki šiol laikosi Pietų Afrikos aukcionuose. Nuo tada, kai mes stebime P. Domšaičio kūrybos kainas aukcionuose, jos pakilo dešimtis kartų nuo kelių šimtų iki dešimčių tūkstančių eurų.

Apie P. Domšaičio gyvenimą ir kūrybą, jo ryšius su kitais garsiais jo laikmečio dailininkais teko skaityti įvairių įdomybių. Ar viskas yra tiesa, ar yra ir mitų?

Rašant P. Domšaičio biografiją, buvo nelengva atskirti pelus nuo grūdų. Yra susiformavusių legendų ir mitų, kuriuos pats dailininkas nesąmoningai, o gal ir tyčia paskleisdavo. Gražiausia legenda yra tai, kad P. Domšaitis - nemokytas kaimo vaikas, 27-erių metų atitrūkęs nuo plūgo - atėjo į meno pasaulį su žagre, iš kišenės kyšančia. Tokia sentimentaliai romantiška piemenuko, tapusio dailininku, gaida dažnai pasitaiko menininkų biografijose, tačiau ne visada yra tiesa.

Užaugo P. Domšaitis Kropynų kaime, labai kultūringoje, giliai tikinčių ūkininkų šeimoje. Žinoma, kad jų namuose vykdavo surinkimai, vadinasi, jo namai buvo kaimo bendruomenės centras. Kai P. Domšaitis stojo į Karaliaučiaus dailės akademiją, jis jau buvo pabaigęs gimnaziją, galbūt ir mokytojų seminariją. Faktas, kad jis jau turėjo piešimo pradmenis, tačiau į Karaliaučiaus meno akademiją ne iš karto buvo priimtas, o tik po to, kai gavo žymaus vokiečių dailininko Makso Lybermano rekomendaciją.

M. Lybermanas XX a. pradžioje buvo vienas garsiausių Vokietijos dailininkų, vienas iš vėlyvojo impresionizmo pradininkų, turėjęs didelį autoritetą. Kokiais būdais P. Domšaitis priėjo prie jo ir parodė jam savo darbus, nėra žinoma, tačiau faktas, kad M. Lybermanas po to parašė laišką, kuriame labai gerai atsiliepė apie P. Domšaitį.

"Afrikos periodo P. Domšaičio kūryboje egzotikos ne tiek ir daug, bet išryškėjo koloristinė jautra. Jo kūrybos centre išliko žmogus, jo gyvenimas, vidinis pasaulis, išreiškiamas per žmogaus akis, žvilgsnį, melancholišką nuotaiką", - sakė K. Jokubavičienė.

Dar vienas esminis P. Domšaičio biografijos etapas yra jo susitikimas su Edvardu Munku. Kaip, kur ir kodėl jiedu susitiko - tik legendos sklando. Jas patvirtina P. Domšaičio studijų laikų draugas Fricas Ašeris, kuris mini, kad jiedu iš tiesų keliavo į Norvegiją, kur juos ir užklupo Pirmasis pasaulinis karas.

P. Domšaitis buvo labai apsiskaitęs, daug žinantis žmogus, bet intravertiškas ir nelinkęs daug apie save kalbėti, save reklamuoti, savo žinių demonstruoti. Jis laikėsi nuomonės, kad apie dailininką viską pasako jo paveikslai.

Pranas Domšaitis buvo vienas iš tų dailininkų, kurių kūryba buvo paskelbta antimenu, uždrausta. Kaip jis tai išgyveno?

1933 m. Vokietijoje prasidėjus nacių kampanijai prieš modernųjį meną, P. Domšaičio, kaip ir kitų ekspresionistų kūryba buvo pripažinta "degradavusia", profesinė veikla uždrausta, o paveikslai išimti iš valstybinių muziejų ir eksponuoti kilnojamojoje "Išsigimusio meno" (Entartete Kunst) parodoje.

Žinoma, kad P. Domšaitis dėl to išgyveno. Nacionalsocialistinė Vokietijos politika sugriovė ne tik P. Domšaičio profesinę karjerą, bet ir gadino asmeninius santykius. P. Domšaičio žmona tuo metu buvo žinoma dainininkė, ji dainavo 1936 m. vasaros olimpiados atidaryme. P. Domšaitis tuo metu su žmona net atskirai gyveno, kad niekam nekiltų jokių įtarimų. Apie 1938 metus jis išvyko į Bavariją, vėliau į Austriją, o iš ten 1949 metais iškeliavo į Pietų Afriką.

Kodėl Pietų Afrika?

Patekti į Ameriką jiems buvo sunku, nes pats P. Domšaitis tada buvo jau 70 metų amžiaus. Be to, reikėjo, kad į Ameriką kas nors iškviestų. Per vokalistų ryšius P. Domšaičio žmona gavo darbą Keiptaune. Esant tokiai suirutei, kokia 1948-1949 metais buvo Europoje, Pietų Afrika atrodė tikras išganymas.

Afrikoje sukurti P. Domšaičio kūriniai laikomi brandžiausiais. Tai dėl to, kad P. Domšaitis tik tada pasiekė kūrybinę brandą, ar dėl egzotikos?

Europos laikotarpio darbai yra įdomūs tuo, kad juose matyti, kaip skleidžiasi to laikotarpio kūrybinės aplinkos įtaka. Akivaizdu, ko P. Domšaitis iš jos sėmėsi, ką atmetė, kas jį užkabino, kas prasiveržė.

Pietų Afrikoje prabėgo paskutiniai penkiolika P. Domšaičio gyvenimo metų. Jis jau buvo tikrai senas žmogus. Per tuos metus dailininkas sukūrė labai daug darbų, tarp jų ir tokių, į kuriuos negali atsižiūrėti.

Matyt, kad kūrybos gelmės atsiveria, kai žmogus pradeda suprasti, kiek nedaug jam reikia gyvenime, kad ne daiktai yra gyvenimo esmė, kai lieka tik tie klausimai, į kuriuos žmogus sąmoningai ar nesąmoningai ieško atsakymų visą savo gyvenimą. Afrikietiškuoju gyvenimo periodu P. Domšaitis labai atsirinkinėjo, grynino tai, kas jam svarbiausia. Šio laikotarpio darbai yra savotiška kvintesencija, sodriai pripildyta jausmų ir atsitraukimo, matymo iš šalies. Tai yra labai vertinga.