"Mianmaro turtas - žmonės"

"No foto" - anglišką frazę Mianmare ne kartą vietiniams kartojo klounų teatro studijos "Dulidu" įkūrėjų Liudo Vyšniausko ir Kamilės Kondrotaitės trimetis sūnus Balys. Mianmare vietiniams balto gymio atvykėliai - vis dar egzotika, tad nusifotgrafuoti su klaipėdiečiais norėjo daugelis.

"Manome, kad didžiausias šios šalies turtas - nuoširdūs ir geri žmonės. Taip gera buvo stebėti, kad jie iki šiol yra išsaugoję tokį ryšį su gamta, kokio Europoje mes jau seniai neturime", - sako neseniai iš kelias savaites trukusios viešnagės Mianmare grįžę klaipėdiečiai.

Planuojantiems išvykas į tolimesnius kraštus Kamilė ir Liudas pataria skirti tam daugiau laiko, bent jau tris savaites.

"Net ir gydytojai pataria, kad žmogus kokybiškai pailsi per tris savaites. Tad stengiamės ir mes paisyti medikų nurodymų", - šmaikštauja Liudas ir patikina, kad ši, būtent tiek laiko trukusi, kelionė jiems viena trumpiausių.

Kartu su sūnumi Kamilė ir Liudas jau yra aplankę ne vieną tolimą šalį - Šri Lanka, Marokas, Bali. Kelionė į Mianmarą - jau ketvirta jų sūnaus tolima kelionė su tėvais.

"Jau žinome, kad keliaujant savarankiškai į egzotiškas šalis reikia būti viskam pasiruošus, todėl visada kuprinėje vežuosi ir virtuvę", - sako Kamilė. Išvydusi nustebusį žvilgsnį, paaiškina, kad vežasi ne tik kavos, kruopų košei išsivirti, bet ir specialų prietaisą - primusą, kurį pora nusipirko viešėdami Vietname. Atvykus į svečią šalį tereikia nusipirkti specialių dujų balionėlių - ir vakarienę ar pusryčius galima ruošti, kad ir ant vandenyno kranto ar džiunglėse...

Prieš nuotykius - poilsis

Į Mianmarą klaipėdiečių šeima nusprendė skristi per Tailandą.

"Iš anksto buvome suplanavę, kad Tailande taip pat šiek tiek pabūsime. Dar būdami Lietuvoje ieškojome kuo mažiau turistų nutryptos vietos ir aptikome neįtikėtinai mažytę salą Koh chang tai, kurioje visai neseniai atidarytas pirmasis viešbutis. Sala tokia maža, kad ieškant viešbučių internete žemėlapyje jos net neįmanoma įžiūrėti. Vienas viešbutukas, vienas restoranėlis... Kartais apimdavo toks jausmas, kad toje salome mes vieni patys", - pasakojo pora.

Laukinis pliažas, žydras vanduo, baltas smėlis ir ramybė. Visa tai šeimai pavyko rasti ir atrodo turistų perpildytame Tailande, tad saloje jie praleido visą savaitę ir pasisėmė jėgų pažinčiai su Mianmaru.

Kodėl veidus dažo geltonai?

"Nusprendėme, kad iš Tailando skrisime tiesiai į Mianmare esantį miestą Mandalay. Tiesiog labai gražiai skamba šis žodis, kaip tabalai. Ir vaikui labai patiko šis pavadinimas, nes lengva ištarti", - kvatojo Liudas.

"Kai nusileidome lėktuvu, tarsi patekome į kitą pasaulį. Lyginant su Tailandu, kuris jau yra visiškai turistinė šalis, Mianmaras visai kitoks, labiau primena Indiją, Bangladešą. Mianmare viskas paprasčiau, lėčiau, žinoma, ir skurdžiau, bet ir žymiai įdomiau", - antrino Kamilė.

Pora tikino, kad ne visada reikia aklai tikėti, kas rašoma atsiliepimuose apie įvairias vietoves. Pavyzdžiui, prieš atvykdami į Mandalay jie skaitė, kad tai didelis ir nešvarus miestas ir jame nėra, ką pamatyti.

"Išsigandome, kad tai bus kažkas panašaus kaip Delis, tad su vaiku bus labai sunku. Bet nieko panašaus. Miestas labai šviesus ir jaukus. Mandalay jautėmės labai saugiai, vietiniai labai geri ir paslaugūs. Visi padeda, klausia, ko ieškome, gestais bando parodyti, kaip mums būtų patogiau pasiekti vieną ar kitą vietą. Jie dar nėra persisotinę turistų, ir atrodo, kad jiems nuoširdžiai įdomu, kas tu ir ką pasakoji", - prisiminė Liudas.

Klaipėdiečiai pasakojo, kad iš pradžių Mianmare į akis labai krenta tai, kad vietinių moterų ir vaikų veidai išsipiešti geltonais dažais.

"Pasirodo jie šitaip saugo veidus, kad nenudegtų nuo saulės. Geltona masė - tai iš medžio žievės miltelių pagaminta priemonė. Sako, kad šis tepalas padeda kovoti su nepageidaujamomis odos problemomis", - pasakojo Kamilė.

Pora sakė ir patys išbandę šio tepalo naudą. Esą jausmas visai malonus.

"Tarsi pateptum veidą muiliuku", - jausmą apibūdino Liudas, o Kamilė antrino, kad vietiniams labai malonu matyti, kai turistai noriai išbando jų tradicijas.

Mokslas - šventė

Mandalay klaipėdiečiams įspūdį paliko ir aplankytas vienuolynas, ir baltoji šventykla.

"Mianmare labai gyva budizmo kultūra. Kažką panašaus teko matyti tik Laose. Daug šventyklų, daug vienuolių. Važiavome stebėti, kaip vyksta vienuolių pusryčiai", - pasakojo pora.

Viešbutis, kuriame gyveno buvo šalia mokyklos, tad smagu buvo stebėti, koks įspūdingas gyvenimas vyksta už mokyklos tvoros. Moksleiviai atrodė tokie laimingi, tarsi būtų susirinkę ne į mokyklą, o į pramogų kompleksą.

"Dar visai neseniai Mianmare mokslas buvo prabanga, vaikai vietoj to, kad mokytųsi sunkiai dirbdavo. Tad dar dabar vaikams mokslas yra šventė, o mokytojas - tarsi Dievas. Beje, viena vietinė, kuri labai norėjo nusifotografuoti su mūsų vaiku, netgi akcentavo, kad yra mokytoja - suprask - labai garbingas žmogus. Mokytis Mianmare yra garbės reikalas. Vaikams žinia, kad eis į mokyklą, reiškia didžiulę laimę, nes jis bus gražiai aprengtas ir jam nereikės dirbti", - pasakojo klaipėdiečiai.

Beje, lankydamiesi šioje šalyje, jie pastebėjo, kad Mianmare labai daug darbų nuveikia moterys. Jos ir verslą kuria, ir kelius tiesia.

"Gal ir per daug sutirštinsiu spalvas, bet kartais atrodė, kad moterys labai veiklios, o vyrai mieliau geria arbatą ir rūko", - nusikvatojo Liudas.

Šventyklų rojus

Klaipėdiečiams ne ką mažesnį įspūdį Mianmare paliko ir jau kur kas labiau turistų atrastas ir lankomas taškas - senovinių šventyklų meka - Baganas.

Teigiama, kad XI-XIII a. Bagane buvo pastatyta daugiau nei 10 tūkstančių šventyklų, iš kurių šiandien išlikę maždaug 2 tūkstančiai. Bagano šventyklų kompleksas dažnai prilyginamas žymiosioms Angkoro šventykloms Kambodžoje.

"Niekur pasaulyje nėra tekę matyti, kad vienoje vietoje būtų tiek daug šventyklų. Galima visą dieną važinėti, vaikščioti iš vienos šventyklos į kitą ir gėrėtis nuostabiu vaizdu. Į daugelį šventyklų galima patekti, jos dar veikia, vienos jų didesnės, kitos mažesnės. Kai kurios jų sujungtos tuneliais po žeme. Vaizdai iš tiesų labai įspūdingi, atrodo, kad senovės vienuoliai čia buvo susikūrę tarsi rojų žemėje", - pasakojo klaipėdiečiai.

Mandalay mieste klaipėdiečiams įspūdį paliko baltoji šventykla.

Šventyklos išsibarsčiusios maždaug 42 kvadratinių kilometrų plote. Tad Liudas pasidžiaugė, kad jų šeima patraukė į priešingą pusę, nei maršrutą įprastai pradeda kiti turistai. Mat sutiko vietinį, kuris geranoriškai pasisiūlė jiems pagelbėti - gavo iš vienuolio raktą, atrakino ir aprodė jiems ypatingo grožio šventyklą.

"Ir be jokio papildomo mokesčio. Vietiniai labai geranoriški", - džiaugėsi klaipėdiečiai.

Beje, daugelis turistinių vietų Mianmare - nemokamos.

Bagane populiaru ne tik pasivėžinti mulų traukiamais vežimais, plaukioti valtimis, bet ir skristi oro balionais. Tad daugybė oro balionų šventyklų fone taip pat kuria įspūdingą reginį.

Valtis irkluoja... koja

Klaipėdiečiai aplankė ir Mianmaro Veneciją - Inlės ežerą. Šio ežero pakrantėse ir salose, ant polių pastatytuose namuose gyvena žmonės, save vadinantys "ežero sūnumis".

"Savo akimis teko stebėti, kaip vietinių gyvenimas glaudžiai susijęs su ežeru. Ežeras juos maitina, iš jo traukia ne tik žuvį, bet ir dumblius. Galima valandų valandas stebėti, kaip vietiniai žvejoja stovėdami ilgose, siaurose valtelėse. Gracingai viena koja geba valdyti irklą ir sykiu mesti specialius tinklus ar traukti žuvį. Tas vaizdas iš tiesų užburia, tarsi meditacija", - pasakojo Kamilė.

Net ir daržus vietiniai įsirengia ant vandens. Tai tarsi plaustai, kuriuos vietiniai supina iš šaknų, nendrių, žolių ir ant viršaus uždeda derlingos žemės. Kad toks daržas nenuplauktų, prie ežero dugno jį pritvirtina specialiomis kartimis.

"Įsivaizduokite, kaip atrodo, kai vietinės moterys eina ravėti daržų arba rinkti derliaus. Jos tiesiog sėda į mažytes valteles ir plaukioja tarp lysvių", - dar vienu matytu įspūdingu reginiu prie Inlės ežero džiaugėsi Kamilė.

Klaipėdiečiai apgailestauja tik dėl vieno, kad tuo metu, kai jie lankėsi, šioje unikalioje vietoje nežydėjo ežere masiškai augančios lelijos.

"Viduryje ežero yra kelios veikiančios šventyklos. Užburiantis vaizdas, kai vietiniai į tas šventyklas neša glėbius lelijų", - pasakojo Kamilė.

"Smagiausia, kad visi tie vaizdai kuriami ne dėl turistų. Jie tiesiog šitaip gyvena. Viskas yra tikra", - antrino Liudas.

Harmonija

Pora svarstė, kad tokios ramybės ir harmonijos su gamta, kokią teko stebėti Mianmare, mažai kur kitur išvysi.

"Vietiniai tiesiog gyvena ir daro tą patį, ką darydavo jų tėvai ir seneliai. Žinios perduodamos iš kartos į kartą. Jų gyvenimo ritmas visiškai atitinka gamtos ritmą. Keliasi ir gula su saule. Temsta anksti, tad jau devintą valandą niekas nedirba, ore tvyro poilsio dvasia. Naktį visi ilsisi. Liudas dar bandė eiti ieškoti nuotykių, bet nerado... Viskas uždaryta. Ta jų ramybė ir gerumas užburia, įkvepia ir nepaleidžia", - prisimindama Mianmarą, šypsodamasi pasakojo Kamilė.

Mianmare labai daug budistų vienuolių.

"Jie nekuria problemų ten, kur jų nėra, nekuria daug planų. Jei yra kokia bėda šią akimirką - ją ir išsprendžia, bus kita bėda - spręs kitą. Ir viskas iš eilės", - apie vietinių gyvenimą Mianmare pasakojo Liudas. - "Taigi, mes planuotojai, o jie - gyventojai", - kvatojo.

Klaipėdiečiai šioje šalyje lankėsi kaip tik tuo metu, kai buvo nuimamas cukranendrių derlius, tad gėrė daug cukranendrių sulčių, net mokėsi, kaip jas reikia išsispausti.

"Labai skanios, saldžios sultys", - prisimindama skonį net prisimerkė Kamilė.

"Tačiau vietinis jų maistas mums nebuvo labai skanus. Mes visada stengiamės paragauti vietinio maisto, prašome, kad vežtų į tas maitinimo įstaigas, kuriose valgo patys vietiniai. Beje, Mianmare visos maitinimo įstaigos vadinamos restoranais, nesvarbu, kiek musių ten skraido", - nuotaikingai pasakojo Liudas.

Pasak jo, Mianmare gaminami patiekalai jam pasirodė tarsi tarpinis variantas tarp Indijos ir Tailando virtuvės.

"Beje, turistams jie linkę siūlyti neva europietišką maistą. Pavyzdžiui, patys pusryčiams valgo ryžius su daržovėmis, o turistams patiekia kiaušinius ir batoną su džemu. O juk mums būtų irgi visai neblogai tų jų ryžių pavalgyti", - pasakojo pora.

"Važiuojantį traukinį gali apibėgti"

Kamilė ir Liudas svarstė, kad ne itin vykęs sumanymas Mianmare dalį kelio įveikti traukiniu.

"Niekur tokių lėtų traukinių nėra tekę matyti. Praktiškai važiuojantį traukinį gali apibėgti. Pirmą kartą gyvenime pajaučiau, kaip traukinys šokinėja per duobes tarsi duobėtu žvyrkeliu važiuojantis automobilis. 50 kilometrų atstumą dundėjome pusę dienos. Skaitėme, kad jie lėti, bet kad tokie, negalėjome įsivaizduoti", - kvatojo Liudas.

Tačiau kelionės autobusais gana komfortiškos.

"Bėda tik ta, kad Mianmare labai prastos būklės keliai, tad 200 kilometrų tenka važiuoti 5-6 valandas", - atsiduso.

Pasiteiravus, ar nėra sunku keliauti su mažamečiu vaiku, Kamilė ir Liudas purtė galvas: "Azijoje keliauti su vaiku tikras rojus. Pavyzdžiui, lietuviai yra nepakantūs svetimiems vaikams, jų zirzimui, o Azijoje niekada nesijausi nepatogiai, jei tavo vaikas judrus ar pravirksta. Jiems vaikas yra prioritetas, nesvarbu, ar jų, ar kito žmogaus. Iki penkerių metų jie tenkina visus vaikų norus ir kaprizus."

Keliaudama pora sakė jau seniai suvokusi vieną dalyką - visus pasaulio žmones geriausiai vienija sportas.

"Nesvarbu, kokia tavo religija ar kultūra, gali ir nesusikalbėti, bet niekas netrukdo bėgti kartu į pievą ar paplūdimį ir žaisti tinklinį ar futbolą... Nelieka jokių sienų. Ne tik vaikai, ir suaugusieji taip susidraugauja. Gera jausti tokią žmonių bendrystę ir brolybę", - svarstė keliauti mėgstantys Liudas ir Kamilė.

Informacija

• Mianmaras (iki 1989 metų - Birma) - didžiausia valstybė žemyninėje Pietryčių Azijoje. Šalis sausumoje ribojasi su Bangladešu, Indija, Kinija, Laosu ir Tailandu. Šalis yra Bengalijos įlankos ir Andamanų jūros pakrantėje.
• Tai budistinė Pietryčių Azijos valstybė. Net devyni dešimtadaliai šalies gyventojų - budistai.
• Mianmare graži ir įvairi gamta - kalnai, džiunglės, ryžių laukai, stepės, didžiuliai slėniai, puikūs Bengalijos įlankos paplūdimiai. Bet labiausiai Mianmaras vilioja senųjų Rytų dvasia ir budistiniu paveldu - tūkstančiais šventyklų ir draugiškais, nuoširdžiais žmonėmis.
• Lietuviams, keliaujantiems į Mianmarą, reikalinga viza.

Mianmaro gyventojų kalba

"Labas, laba diena" - "Ming-ga-la bar"
"Ačiū" - "Chay-zoo tin-ba-dee"
"Viso, iki" - "Tar tar".