Koks jausmas pirmą dieną po karantino sugrįžus į darbą?

Žana MURAVJOVA, kirpėja

Niekada gyvenime taip norėjau eiti į darbą kaip dabar. Pirmas kartas man šitaip. Pavargau namuose beatostogaudama. Mes sugrįžome nuo balandžio 27 d., tai buvo pirmadienis.

Jau tikrai buvau išsiilgusi savo darbo. Turėjau tiek daug spalvotų idėjų, norėjau visus atspalvius išbandyti ant vieno kliento galvos. Atėjo labai daug naujų klientų. Gal todėl, kad per karantiną žmonės daugiau domėjosi, ieškojo meistrų, rinko informaciją apie juos.

O aš labai daug reiškiausi internete. Žmonės apie mane daugiau sužinojo, pradėjo manimi labiau tikėti, jų akyse aš tapau labiau kompetentinga. Pirmieji atėjusieji į kirpyklą visai nebuvo išsigandę, jie buvo išsiilgę grožio.

Mindaugas BENIUŠIS, "Meridiano" restorano vadovas

Nedirbę beveik tris mėnesius, birželio 1-ąją pradėjome naują vasaros sezoną. Pirmąją dieną mūsų darbuotojai nežinojo, kuri pamaina dirbs, tad susirinko visi, daliai jų teko eiti namo. Visi buvo išsiilgę darbo.

Daug kas nebuvo matęs atsinaujinusio "Meridiano", mat karantino metu jame vyko rekonstrukcijos darbai. Atėjusieji pamatė baltą laivą ir jautėsi kaip naujoje darbo vietoje, buvo pamiršę, kas kur yra.

Pirmoji diena tikrai buvo linksma, turėjome ir lankytojų, pietavo mūsų nuolatiniai klientai. Daugelis atėjo pasižiūrėti, koks naujasis meniu.

Pats aš per visą karantiną turėjau tik du laisvadienius. "Meridiano" veiklą palaikėme dviese - virėjas ir aš. Maitinome vieną didelę kompaniją, ruošėme pietus. Su juo taip susigyvenome, kad jautėmės kaip šeimos nariai.

Jonas NAZAROVAS, AB "DFDS Seaways" vykdomasis direktorius

Pirmąją darbo dieną jaučiausi kaip Mauglis, grįžtantis iš džiunglių. Buvau visiškai sulaukėjęs. Ritmas ir aplinka dirbant namuose visai kitokie. Po kurio laiko darbas biure atrodė toks tolimas ir nebepažįstamas.

Truputį net nedrąsu buvo grįžti. Svarsčiau, ar su tais žmonėmis mes taip pat bendrausime, ar kaip nors kitaip. Taigi gyvenimas tęsiasi, tiesa, jis dabar šiek tiek kitoks. Virusas niekur nedingo, jis yra kažkur tarp mūsų.

Bet alternatyvų turime tik dvi. Viena - visi užsidarome bunkeriuose, nors kažin ar visiems užtektų lėšų išgyventi dešimt metų, be to, ko vertas gyvenimas bunkeryje? Kita - prisiimti riziką. Tai ir prisiimame.

Mūsų grįžimas į darbą lėtas - darbuotojai turi galimybę apsispręsti. Jeigu mano, kad rizika yra šiek tiek per didelė, gali ir toliau dirbti iš namų, jeigu turi tokią galimybę. Šiuo metu maždaug 70 proc. darbuotojų dirba biure, o 30 proc. iš namų.

Per karantiną nuotaikų buvo visokių. Kartais atsirasdavo baimė, reikėdavo žmones nuraminti. Būti šiek tiek psichologu - neatsiejama bet kurio vadovo darbo dalis.

Nuotoliniu būdu mes pradėjome dirbti irgi palaipsniui. Iš pradžių buvo tik šiaip rekomenduojama, vėliau - griežtesnė rekomendacija. Tikrai nesinorėjo eiti į namus, nes ten mažiau patogu dirbti, bet reikėjo rodyti pavyzdį.

Arūnas GRUŠAS, Lietuvos jūrų muziejaus Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėjas

Ruoniukų per atstumą nepašersi. Mes sėdėjome skyriuje kiauras naktis, nes turime 21 ruoniuką, mums karantino nebuvo. Gyvūnai - ne staklės, jų neišjungsi. Keisdavomės paromis vengdami kontaktų, turėjome ir kaukes, ir pirštines, visur dezinfekantai stovi, kabinetuose sudėti stiklai, kad vienas su kitu nebendrautume. Administracija, edukaciniai skyriai buvo išėję atostogų ar dirbo per atstumą iš namų.

Nebuvo jokios baimės, dirbom normaliai, tik tiek, kad lankytojų nebuvo. Ką tas karantinas - dar jų bus ne vienas, reikia su tuo susitaikyti ir dirbti. Kiek įmanoma saugojamės ir dabar.

Pas mus uždaros patalpos, jau eina lankytojai, tai ir dabar vaikštome ir su kaukėmis, ir su pirštinėmis, bet iš naujo pratintis prie darbo mums nereikia.

Kada muziejus pradėjo dirbti oficialiai, net nežinau, nes visą laiką mačiau žmones jame, ateidavo tai vieni, tai kiti, o mes gyvenome muziejuje.

Vaidas JOČYS, Klaipėdos dramos teatro aktorius

Kokius penkerius metus iš eilės variau be atostogų. Tik bėgau ir bėgau, tad man jau šiek tiek buvo nebegerai, pervargau. Iš karantino gavau du pliusus. Pailsėjau nuo darbų: nuo teatro, nuo spektaklių, repeticijų, filmavimų, "chaltūrų", pabuvau su savo vaikais.

Kitas geras dalykas - persikrausčiau į naują butą. Žinoma, finansiniu požiūriu gerai nebuvo. Teatro atlyginimą išleidžiu mokesčiams, o gyventi iš kažko reikia.

Turiu skubėti, mane jau kviečia į repeticiją. Dar karantino metu per "zoomus" pradėjom repetuoti naują spektaklį. O dabar, kai leido eiti į teatrą, mes jau repetuojame intensyviai, nes liepos 10 d. - premjera.

Per tuos du mėnesius nebuvo gyvo bendravimo, tad buvome vieni kitų išsiilgę, nes teatras - mūsų antroji šeima. Dabar mūsų nuotaika gera, repetuojame ir su gera humoro ir energijos doze einame į premjerą.

Nerijus IVANAUSKAS, renginių organizavimu užsiimančios įmonės "Pramogų burės" vadovas

Šiandien puiki darbo diena - turime pirmą po karantino renginį Palangoje, tikimės, ne paskutinį. Tai uždaro tipo vienos įmonės darbuotojų vasaros atidarymo sąskrydis. Jaudinausi ne tiek dėl paties renginio, kiek dėl apribojimų laikantis saugumo.

Mat visi šventės dalyviai privalo laikytis saugaus atstumo, turėti kaukes, kad niekas nenukentėtų. Susirinko apie 120 žmonių. Jie pasiilgę švenčių, vasaros, dalyvauja įvairiuose kūrybiniuose užsiėmimuose.

Visi atsipalaidavę ir labai geranoriški. Ne veltui sakoma, kad žmonėms reikia duonos ir žaidimų.

Nebuvo blogai ir pailsėti, bet kur kas linksmiau ilsėtis, kai turi planą, žinai, ką darysi. Džiaugiuosi, kad tie du mėnesiai nesugriovė mūsų įmonės veiklos. Galima sėdėti savaitę, dvi, bet ne du mėnesius.

Valdžia jau atleido vadeles, taigi galima darbuotis. Mes organizuojame renginius verslo įmonėms. Vienos šiemet juos pristabdė dėl nežinomybės, kada baigsis karantinas, o kitos sureagavo į leidimą ir jau rengia savo darbuotojams šventes.