Jonas Baltokas: "Nėra tokios jėgos, kuri sustabdytų kuriantį žmogų"

Bendradarbiavote su Rimantu Černiausku dar jam gyvam esant. Papasakokite, kaip užsimezgė jūsų draugystė, kokia ji buvo?

Šią istoriją aš pasakoju jau beveik 15 metų. Anksčiau gana dažnai kurdavau pagal Juozo Erlicko tekstus, todėl mane dažnai kviesdavo kaip atlikėją vaikams.

Vieno tokio renginio metu gavau kaip honorarą šūsnį knygų. Ten buvo įsimaišiusi Rimanto knyga "Pasakaitės vaikams, sliekams ir vanagams". Skaičiau ir žvygavau iš džiaugsmo kartu su savo dukromis.

Vėliau persikėlėm į Klaipėdą, o Rimantas buvo Klaipėdos rašytojų sąjungos pirmininkas. Jis, žinoma, buvo nustebintas, kai aš staiga ėmiau ir sudainavau jo žodžiais.

O paskui mes dažnai keliaudavom po bibliotekas, mokyklas. Jis skaitydavo ir pasakodavo. Aš dainuodavau.

Kuo jus sužavėjo R. Černiausko kūryba?

Rimantas buvo lakoniško žodžio meistras. Pradedant jo Gustais ir baigiant sliekų pasakaitėmis, mane žavi tai, kad jo žodis tikslus ir kartu paprastas.

Man, kaip žmogui, sunkiai sugebančiam sukaupti dėmesį, tai yra svarbu.

Skaitydamas jo tekstą iki pat galo tikiesi linksmos atomazgos, tačiau, kaip ir gyvenime, sulauki akistatos su realybe.

Jo istorijos prikausto dėmesį. Ir netgi dabar, pasiėmęs jo kūrinius, skaitau su didžiausiu malonumu.

Kokias jo pasakas dabar įrašinėjate?

Rimantas išleido dvi "sliekų" knygeles: "Pasakėles vaikams, sliekams ir vanagams" ir "Slieko pasaką". Pastaroji 2007 metais apdovanota kaip geriausia knyga vaikams.

Aš visada likau pirmosios knygelės gerbėju, todėl, Kultūros tarybai paskelbus stipendijų konkursą, nusprendžiau išpildyti savo seną svajonę ir įskaityti visas pasakas, esančias šioje knygelėje.

Na, išskyrus tas, kurias jau buvau įdainavęs arba Rimantas buvo įskaitęs kompaktinėje plokštelėje "Slieko dainos".

Tik pradėjęs skaityti supratau, kad visgi reikia ir muzikinio apipavidalinimo pasakoms, todėl į pagalbą pasikviečiau savo dukrą Magdaleną Baltokaitę, kuri Vilniaus kolegijoje gilinasi į muzikinio teatro studijas.

Aš skaitau, o ji sustiprina nuotaiką muzikos garsais.

Kuo šios pasakos aktualios šiuolaikiniams vaikams, ir ne tik vaikams?

Būtent! Rimanto pasakaitės aktualios ne tik vaikams.

Pasakaičių herojai, nors ir stebuklingi, bet santykiai tarp jų labai dažnai nepriklauso nuo amžiaus. Jie įsimyli, kartais pykstasi, kartais pavydi, kartais puikuojasi, kartais elgiasi kvailai, o kartais - tiesiog naiviai.

Šiuolaikiniai vaikai skiriasi nuo nešiuolaikinių tuo, kad naudojasi kitais žaislais. Tačiau tą patį galima pasakyti ir apie suaugusiuosius.

Tuo mane tos pasakaitės ir žavi, kad jos tinka visiems, yra nepretenzingos ir nereikia būti gyvenusiam prieš dvidešimt metų, kad suprastum, pavyzdžiui, įsimylėjusio personažo agoniją ar euforiją.

Kodėl pasirinkote vinilinės plokštelės formatą?

Vinilinę plokštelę sugalvojau išleisti iš desperacijos. Mes nebeturime jokių medijos formatų fiziniu pavidalu: kasečių ir juostiniai magnetofonai jau yra juodojoje knygoje, CD grotuvai - raudonojoje.

Viskas keliasi į "debesis". Tačiau aš esu iš tos kartos, kurie peržiūrėjo visus apokaliptinius fantastinius skeptikų filmus apie tai, kaip vieną dieną visa elektronika sukils prieš mus.

Liks vertinga tik tai, kas apčiuopiama fiziniu pavidalu. Pavyzdžiui, - knygos.

Aišku, taip greičiausiai nenutiks, bet, pats būdamas IT specialistas, žinau, kaip laikina viskas, kas susiję su informacija kompiuteriuose.

Dainų kūrėjo ir atlikėjo Jono Baltoko ir rašytojo Rimanto Černiausko draugystė prasidėjo prieš 15 metų.

Žinoma, kad pasakaičių kopijos bus ir "Spotify", ir "Itunes" ir pakartot.lt , tačiau vinilas bus išskirtiniams gurmanams.

Be to, turiu patefoną ir žinau, kad groti plokštelę yra nuotykis. Ją reikia saugoti, prižiūrėti, o pasibaigus vienai pusei - apversti.

Patefonas vaikams naudingiau nei naminis gyvūnėlis!

Tačiau plokštelė kol kas yra tik mano svajonėse.

Daugumai menininkų ir atlikėjų praėję metai buvo ypač sudėtingi. Kaip jūs juos išgyvenote?

Labiausiai gaila buvo atšauktų koncertų. Kartu su Vilija ir Ramūnu Šepučiais buvome parengę muzikinius turus po Lietuvą.

Net du kartus! Ir abu kartus dėl karantino teko atšaukti. Patyrėme nemažai tiesioginių nuostolių, nes buvo sukurtos afišos, daug laiko skirta repeticijoms, atnaujinome instrumentus ir techniką.

Na... bet juk taip nebus amžinai.

Ši Lietuvos kultūros tarybos stipendija man padėjo neapleisti kūrybos. Sakyčiau, atvirkščiai - atrasti naujus talentus savyje. Šiuo atveju teko pasinaudoti savo, kaip skaitovo, talentu.

Kur ieškojote ir ieškote stiprybės, paguodos, kūrybinio įkvėpimo sunkiomis akimirkomis?

Tik savyje. Niekas negali išspręsti nei mano, nei kieno nors kito problemų, tik mes patys.

Be to, aplink pilna žmonių, kuriuos ši krizė palietė kur kas negailestingiau. Prarasti darbai, sustoję užsakymai.

Mano atveju tiesiog sugriuvo keletas numatytų projektų.

Žodžiu, mane guodžia mintis, kad ir kaip būtų blogai, gali būti ir blogiau.

Ir jau tikrai negeriu ir nerūkau!

Kokį šiemet prognozuojate jūsų organizuojamo dainuojamosios poezijos festivalio likimą, perspektyvą?

Festivalis "Dpoezijos šaltinis" tikrai įvyks! Negana to, įvyks ir "Dpoezijos Ošas" Klaipėdoje. Jis nukeltas į balandžio pradžią.

Nes nėra tokios jėgos, kuri sustabdytų kuriantį žmogų.

Asmeninio albumo nuotr.