Iliustratorė Gabrielė Penčylaitė: "Komiksų skaitymas - tai kelionė"

Ieškant atsakymų į minėtus klausimus savo mintimis sutiko pasidalyti iliustratorė, aktorė, mentorė Gabrielė Penčylaitė.

Gabriele, papasakok, kokiomis veiklomis išreiški savo kūrybiškumą?

Didžioji mano laiko dalis suteka per akvarelę ir vandenį ant popieriaus: kuriu miniatiūras, atvirukus ir iliustracijas, kurie dažniausiai yra personalizuoti, suasmeninti ir nedideli (iš čia ir kyla apibūdinimas - "miniatiūra").

Į šiuos kūrinius sudedu pasakojimus ir atmosferą, simbolius, kuriuos man nupasakoja užsakovas ar kuriuos susikuriu pati. Kažkiek kvepiantys nostalgija, kažkiek nerealistiški. Bet svarbiausia man - atgaiva kurti ir sudėti save ar savo matymus ant popieriaus.

Esu baigusi aktorystės studijas, tad kita mano kūrybos dalis yra performatyvi, atsirandanti per vaidybą, klounadą, judesį.

Visuomet renkuosi tik tai, kas man įdomu. Mano kūrybiškumas, vaizduotė gali atsispindėti ir įvairiuose projektuose ar organizacinėje veikloje (viena jų - kūrybinės stovyklos vaikams). Darbas mokykloje taip pat augina mane kaip asmenybę, jame turiu galimybę ne tik duoti, bet ir gauti. Viskas vienaip ar kitaip yra susijungę kūryboje.

Pati kaip iliustratorė, kurios pagrindinis darbas yra tiesiogiai susijęs su pradinių klasių mokiniais, gali pastebėti, kad komiksai vaikų yra itin mėgstami. Kaip manai, kodėl komiksai yra itin patraukli forma istorijai papasakoti, ypač jeigu norima, kad ta istorija pasiektų būtent vaikus?

Manau, kad komiksų skaitymas - tai kelionė. Juk komiksas - tai langeliuose užfiksuota istorija, kuri, jei nori sužinoti ją visą, reikalauja keliauti iš langelio į langelį.

Vaikai dažniausiai neturi kantrybės arba jos turi labai nedaug, todėl tas gebėjimas keliauti iš vieno komikso langelio į kitą jiems sužadina smalsumą ir neleidžia nuobodžiauti. Be to, komiksai suteikia erdvės, kurios rašytiniame tekste galbūt yra paliekama labai nedaug.

Ta erdvė man siejasi su galimybe auginti vaizduotę ir perskaityti tą pačią istoriją savaip, individualiai. Taip pat per juos galima pateikti sudėtingas istorijas paprastuoju būdu. Galiausiai komiksai gali būti kaip tramplynas pereiti prie rimtesnių skaitinių.

Vaikai, skaitydami juos, gali tarsi apšilti, prisipratinti tuos mažus teksto "burbuliukus", mokytis kantriai vesti mintį nuo paveikslėlio prie paveikslėlio ir ilgainiui pereiti prie rimtesnių skaitinių.

Kas yra geras komiksas? Kaip jį atpažinti?

Man atrodo, kad nėra tokio dalyko kaip geras ar blogas komiksas. Tai - labai individualu. Juk kas man yra geras komiksas, nebūtinai toks bus ir kitam.

Galbūt aš komiksą vertinsiu pagal iliustracijas, kitas - pagal istorijos svarbą. Tikriausiai tėvai, rinkdami komiksus vaikams (ar vaikai besirinkdami patys), taip pat juos matuoja skirtingomis svarstyklėmis.

Aš asmeniškai rinkčiausi tokį komiksą, kurio iliustracijos patrauktų mano akį. Mane žavi detalės, tikslumas ir spalvingumas. Visgi svarbu ir tai, kad komiksas nebūtų tuščias. Tik pamokanti istorija gali turėti edukacinius sparnus, kurie galėtų vaiką skraidinti asmeninio tobulėjimo keliu.

Kokia graži frazė - "edukaciniai sparnai"! Kaip manai, kokią konkrečią naudą gali turėti komiksų skaitymas?

Visų pirma - tai būdas lavinti vaizduotę. Nors komiksuose paveikslėliai - tai kažkieno nupiešta ir pateikta skaityti idėja, bet kiekvienas vaikas skaitydamas neišvengiamai interpretuoja. Todėl manau, kad tas paveikslėlių skaitymas ugdo kiekvieno individualų vidinį kūrybiškumą.

Dar pagalvojau, kad per komiksą vaiką galima supažindinti su tomis temomis, kuriomis jis įprastomis aplinkybėmis domėtis nesirinktų. Kad ir, pavyzdžiui, komiksų knyga "Vilkiaus nuotykiai". Suaugusiajam gali būti sunku rasti būdą, kaip vaikui papasakoti apie viduramžius ar šv. Pranciškų, bet komiksų knyga ir jos skelbiama žinutė neabejotinai atras kelią į vaiko širdį.

Galiausiai komiksai gali būti būdas ugdyti pastabumą detalėms. Dažnai jie pasirodo A5 formato leidiniuose, kurių puslapiuose gausu mažų langelių - keturkampių, penkiakampių, šešiakampių...

Tai skatina pastebėti ir atpažinti geometrines formas, įsigilinti į detales. Taip pat būti smalsius: o kas bus kitame langelyje, kitame puslapyje? Galiausiai - kaip baigsis toji istorija? Visas šis pranašumų rinkinys kartais gali būti net ir paskatinimas kurti komiksus pačiam.

Jeigu prisimintum savo, kaip menininkės, augimo kelią, kaip manai, kas darė didžiausią įtaką tavo meniniam ugdymui ir vaizduotės lavinimui? Kas tau padėjo atverti tą kūrybos skrynią?

Labai geras klausimas, į kurį pati iš tikrųjų nesu ieškojusi atsakymo. Todėl dabar iš dalies į jį atsakysiu ir sau. Aš manau, kad vienas iš svarbiausių dalykų buvo knygų skaitymas, nes buvau vaikas, kuris labai mėgo skaityti, įsivaizduoti ir fantazuoti. Taip pat laisvė šeimoje būti tokiai, kokia esu. Taip pat ir mano kūrybiškumo, lėtumo, noro save išreikšti per judesį, per vaidybą suvokimas.

Didelę įtaką man dar darė mokytojai, kurie pastebėjo mano kūrybiškumą ir jį augino. Manau, labai svarbu vaikui atrasti tam tikrus žmones (nebūtinai mokytojus), kurie skatintų norą būti savimi, būti laisvam, kūrybingam, smalsiam ir palaikytų šioje kelionėje.

Kadangi kalbame apie komiksus, prisiminiau, kad būdama paauglė bandžiau su draugėmis kurti komiksą. Jis tebeguli kažkur mano namų rūsyje pasislėpęs. Kodėl jį paminėjau?

Pamaniau, kad ugdyti kūrybiškumą - tai visų pirma nebijoti klysti. Išbandyti ne tik daug įvairių technikų, bet ir saviraiškos būdų. Vienas iš tokių būdų man buvo komikso kūrimas, nors tąkart darbo rezultatas apsiribojo tik viršeliu.

Tavo nuomone, ar komiksai tebebus įdomūs ir ateityje?

Aš manau, kad komiksai yra neblėstanti klasika: tiek mūsų tėvai juos skaitė, tiek mes, tiek ir dabar jie yra skaitomi vaikų. Manau, kad komiksai niekada neatsibos dėl vienos paprastos priežasties, kurią jau minėjau anksčiau - tai yra istorija, išreikšta paveikslėliais.

Todėl gebėjimas keliauti, pasirinkti savo tempą, turėti galimybę pačiam interpretuoti istoriją yra universalus, bene kiekvieną žavintis dalykas.

Kalbino Aušra ČEBATORIŪTĖ, "Magnificat leidiniai"