Elena Matulionienė: "Man atrodo labai svarbu pristatyti tautodailę patraukliai"

Elena Matulionienė: "Man atrodo labai svarbu pristatyti tautodailę patraukliai"

Simboliška, kad, baigiantis Tautodailės metams, Kultūros ministerijos premija buvo įvertinti dailininkės, etnologės, Klaipėdos etnokultūros centro Liaudies dailės studijos koordinatorės dr. Elenos Matulionienės nuopelnai Mažosios Lietuvos tautodailei.

Daugelį metų nuosekliai tyrinėjanti ir populiarinanti Klaipėdos krašto tautinį kostiumą, E. Matulionienė ypač daug dėmesio skiria vienai gražiausių ir išskirtiniausių jo detalių - delmonui. Jam buvo skirta ir mokslininkės disertacija, kurią rašydama E. Matulionienė surinko ir pateikė informaciją, kad delmonas būtų įtrauktas į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Kaip, kada delmonas atsirado jūsų gyvenime?

Pirmąjį savo delmoną gavau dovanų iš mamos, kuri buvo profesionali audėja. Tai buvo tradicinis Mažosios Lietuvos regiono delmonas - tamsus, su gėlių raštu.

Delmonai žavi įvairove, spalvų deriniais, skirtingais siuvinėjimo būdais, originaliomis kompozicijomis. Ar egzistuoja kokie nors kanonai, koks delmonas laikytinas tradiciniu, o koks - autoriniu kūriniu?

Prie Mažosios Lietuvos regiono moteriško kostiumo ant juostos juosiamas tradicinis delmonas turėtų būti pasiūtas iš tamsaus audinio. Ant jo siuvinėjamos augalinės kompozicijos: gėlių puokštė, didelis žiedas, augalai. Dažniausiai naudojama centrinė kompozicija, įrėminta geometriniais raštais.

Siuvinėjama ryškiais, skirtingo storio siūlais. Tiek pagrindui, tiek jo apsiuvimui naudojami įvairūs audiniai, net veliūras, velvetas, kurie buvo labai madingi, nors ant jų gana sunku siuvinėti. Siuvinėjimo dygsniai taip pat gali būti įvairūs: kryželiu, užpildant detalės plokštumą, dygsniais. Vienam, dažniausiai apie 20 cm dydžio, delmonui išsiuvinėti gali būti panaudoti net 3 skirtingi siuvinėjimo būdai.

Jūs esate baigusi ir dizaino, ir etnologijos studijas. Ar jums įdomiau kurti tradicinių delmonų rekonstrukcijas, ar originalius, šiuolaikinius delmonus?

Atkurti senuosius delmonus man atrodo prasminga, nes tie, kurie saugomi muziejuose, dažnai aptriušę, išblukę ir neatrodo labai patrauklūs. Atkūrę juos, pamatome tikrąjį grožį. Rekonstrukcijomis, kurias galima atidžiai apžiūrėti, liesti, pasipuošti, lengviau sudominti šiuolaikinį žmogų, jaunimą, vaikus.

Kurti originalius delmonus - taip pat labai įdomu. Panaudojus įvairias šiuolaikines medžiagas ir dekoro elementus išeina labai patrauklūs, originalūs aksesuarai.


Delmono rekonstrukcija, XX a. pr., Klaipėdos r., Šatrių k.

Visgi parodoje, kurią šiais metais pristatėme kartu su dukra Ieva, pateikėme 20 rekonstruotų tradicinių Mažosios Lietuvos regiono delmonų kolekciją. Tai buvo dukros idėja, ji delmonus siuvinėjo, aš siuvau.

Klaipėdoje paroda buvo pristatyta metų pradžioje. Kur kolekcija yra dabar?

Klaipėdoje ji buvo eksponuota Etnokultūros centre, po to keliavo į Juodkrantę, Bitėnus. Šiuo metu delmonai pristatomi Palangoje, J. Šliūpo memorialiniame muziejuje. Tiesa, tik virtualiai. Tikimės, kad kitais metais paroda galės tęsti savo kelionę per Lietuvą ir reprezentuoti Mažosios Lietuvos regiono tautodailę.

Delmono rekonstrukcija, 1892 m., Šilutės r., Petrelių k.

Džiugu, kad dukra seka jūsų pavyzdžiu. Kaip jums pavyko ją sudominti tautodaile?

Nieko specialiai nedariau. Užauginau tris dukras ir visos moka juosteles austi, delmonus siuvinėti. Galbūt todėl, kad užaugo tarp siūlų, juostų, rėmų ir skiaučių, matydamos mano rankdarbius.

Man atrodo svarbu nuo mažens vaikui pamatyti, po truputį pažinti tradicinį meną, gauti įdomiai, patraukliai pateikiamą informaciją, kai kyla klausimų.

Svarbu suteikti galimybę gyvai prisiliesti prie tradicijos, pavyzdžiui, pasimatuoti tautinį kostiumą, pamatyti jo grožį, pabandyti pačiam jį sukurti.

Delmono rekonstrukcija iš Hugo Šojaus rinkinio, 1894 m.

Bet kad šiuolaikiniams vaikams, jaunimui labiau rūpi technologijos, kompiuteriai.

Man regis, po šių metų nuotolinio ugdymo jau ir vaikai, ir jaunimas ima kompiuteriais bodėtis. Gal kaip tik geras laikas atrasti senuosius amatus, kurie suteikia visai kitokias patirtis.

Besibaigiantys metai buvo skirti tautodailei. Kaip jūs įsivaizduotumėte tobulą tautodailės poziciją šiuolaikiniame Lietuvos kultūros kontekste?

Man atrodo labai svarbu pristatyti tautodailę patraukliai. Žaviuosi dizainerių sprendimais, kai labai moderniuose interjeruose kūrybiškai įkomponuojami labai seni autentiški daiktai, pavyzdžiui, močiutės siuvinėta staltiesė ar antklodė. Labai norėtųsi, kad tokių pavyzdžių būtų kuo daugiau.

Mūsų tautodailė yra apimanti daugybę žanrų, yra labai įspūdingų meistrų darbų. Svajočiau apie vieną erdvę, galbūt šiuolaikišką, interaktyvų muziejų, kuriame visa tai tilptų ir būtų pristatoma labai įdomiai, gyvai.

Kaip reagavote sužinojusi apie Kultūros ministerijos apdovanojimą?

Ne dėl premijų dirbame, bet, žinoma, malonu, kai įvertinama tai, ką darau iš visos širdies. Manau, kad šis įvertinimas - ne tik man, bet ir Klaipėdos etnokultūros centrui, ir jo įgyvendinamam Mažosios Lietuvos amatystės projektui ir visiems Lietuvos tautodailininkams. Manau, kad tokių apdovanojimų galėtų būti daugiau, nes jų vertų žmonių yra labai labai daug.

Elenos Matulionienės delmonai.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder