Egzistuojam ar gyvenam?

Tik susidūrę su netikėtais staigiais gyvenimiškais praradimais, pradedame atsisukti atgal ir apgailestauti, kad deramai nevertinome to, ką iš tikrųjų turėjome, nesirūpinome gyvenimo kokybe tuomet, kai buvo tam skirtas laikas.

Vilma MAŽEIKIENĖ, Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė psichoterapeutė

Galbūt per dažnai žvalgėmės į ateitį svajodami apie greitai prasidėsiantį geresnį gyvenimą, pamiršdami šiandieną, dabartinį savo gyvenimą... Pamiršdami šiandienoje save, savo artimuosius, realiai turimas privilegijas (būstą, sveikatą, darbą, draugus ir pan.).

Apie tai dažnas klientas prabyla psichologinių konsultacijų metu po skaudžių gyvenimo patyrimų. Ne vienas akcentuoja, kad mes per daug koncentruojamės ties tuo, ko mums trūksta, nepajudindami dėl to nė piršto. O jei daug ko trūksta? Galima tik įsivaizduoti, kokiu pragaru tampa mūsų gyvenimas - pilnas neigiamų minčių, emocijų, išgyvenimų...

Natūralu ir net būtina turėti savų tikslų ir jų siekti, svajoti, judėti į priekį. Dėl to niekas net nesiginčija. Bet kur riba?

Tad šiame straipsnyje norėtųsi daugiau atkreipti dėmesį į tai, kodėl, svajodami apie gražius ateities planus, dažnai pamirštame tai, ką turime. Jei ir prisimename, lyg ir numodami ranka sau tariame: "Taip ir turi būti, o kaip kitaip?" ir visai pamirštame, kad taip gali ir nebūti ar greitai pasikeisti.

Pavyzdžiui, turime sveikatą - didžiausią savo turtą, bet kol nesusergame nesusimąstome, kokią vertybę turėjome, kokie buvome laimingi, kol buvome sveiki.

Arba turime būstą. Paprasta, ar ne? Lyg ir savaime aišku. Dar netingime padejuoti, kad ne toks, kokio norėtųsi, trūksta brangių baldų... Apie tai, kad vieną dieną, kartais nežinia dėl kokių gyvenimiškų aplinkybių, galime likti be pastogės, lyg ir nekyla minčių. O kas tada? Kur pasistatytumėme tuos prabangius baldus? Nejauku turbūt nuo tokių minčių?

Kartą į konsultaciją atėjo vyriškis, kuris dėl teisinių nesusipratimų, dėl anksčiau išieškotos skolos prarado gyvenamąjį būstą. Nesvarbu, kas kaltas, bet gyvenimas, tekėjęs įprasta vaga, staigiai pasikeitė, tapo košmaru... Vyriškis buvo dvasiškai palūžęs, nusivylęs, mintys sukosi apie savižudybę... Reikėjo nemažai laiko, kol vyriškis atgavo dvasinę pusiausvyrą ir atrado jėgų gyventi toliau, surado problemos sprendimo būdų.

Atrasti, įsigyti visada yra malonu. Prarasti - labai sunku, skausminga. Praradimai, nesvarbu, kad ir kokie jie būtų, visada išgyvenami sunkiau. Tik prarasdami pradedame suvokti, kaip viskas laikina: ir mes patys, ir ką aplink save turime: darbą, sveikatą, artimą žmogų, socialinį statusą, gyvenamąjį būstą, pagaliau - taiką savo šalyje...

Kol nevyksta teroristiniai išpuoliai pas mus, jaučiamės pakankamai saugūs ir nekvaršiname sau per daug galvos. O kažkur toli, kitoje žemės dalyje, žmonės kovoja dėl kiekvienos pragyventos dienos, jų gyvenimuose karas tampa kasdienybe, prieš akis žūsta artimieji ir tūkstančiai nekaltų žmonių dėl aukštų pareigūnų politinių intrigų. Ar esame tikri, kad tai nepalies mūsų?

Viskas taip toli ir kartu taip arti. Riba labai plonytė: šiandien to nėra mūsų gyvenime, o dėl rytojaus niekas negarantuoja...

Tad taip norėtųsi, kad kiekvienas pabustume iš savo vidinio sąstingio. Pabustume gyvenimui, išmoktume branginti kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną akimirką. Visai nesvarbu, ar šiandien diena gera ar bloga. Svarbus pats faktas, kad mes turime tą konkrečią dieną, kad ją turi mūsų artimieji. O tai reiškia, kad mes turime galimybę toje dienoje daug ką patirti bei išgyventi, pabūti šalia savo artimųjų.

Rytų malda byloja: "Viešpatie, duok pasijusti gyviems dar nemirus."

Gyvenimo slėpinys glūdi dabartyje. "Kaip gražu yra čia, kur dabar esu; kaip gerai, kad darau kaip tik tai, ką darau; kaip puiku, kad tai yra mano gyvenimas. Nesvarbu, kas buvo vakar, nesvarbu, ką galbūt atneš ateinanti diena ar kita minutė, - gerai, kad egzistuoja ši akimirka. Kad galiu ją išgyventi." (Bernardas Moestlis)

Kiekvienas neišgyventas dabarties momentas yra amžiams prarandamas. Nes ateis diena, kai bus laikas išeiti iš šio nuostabaus pasaulio.

Šaolinio principas teigia: "Dabartis matuojama ne dienomis, ne šiandiena ir rytdiena, ji matuojama akimirkomis." Gyvenimo akimirkos ateina ir praeina. Svarbu ne tai, kas tą akimirką įvyksta, bet ką mes asmeniškai iš jos padarome, kaip ją įvertiname, t. y. mūsų požiūris į ją. Iš kiekvienos akimirkos reikia paimti tai, ką ji mums pasiūlo.

Reikėtų daryti viską tada, kai to norime, kai manome, jog to reikia. Pavyzdžiui, norime paskambinti draugui - skambiname, nes rytoj jau gali būti per vėlu... ir panašiai.

Kiekvieną akimirką galime kristi negyvi ir būti išmesti iš šio gyvenimo žaidimo. Be jokių priežasčių. Taigi gyvenkime čia ir dabar. Nelaukime, kol turėsime laiko. Gyvenimas - nuostabus visomis savo apraiškomis.