Eglė Vaupšaitė vaikystėje svajojo būti... dainininke

Rubrikai "Vaikystėje aš svajojau būti..." ji atskleidė ir daugiau įdomių savo vaikystės detalių.

"Labai mylėjau ir tebemyliu gyvūnus. Gyvenome šalia ežero, todėl į namus parsinešdavau visus sužeistus ežero paukščius, ežiukus, kačiukus ir pakeliui sutiktus kurmius. Nežinojau, kad kurmiai silpnai mato, pagavusi galvodavau, kad jie serga ir nešdavau gydyti", - pasakojo E. Vaupšaitė.

Ji atsimena nutikimą, kai trijų litrų stiklainyje augino mažas žiurkytes.

"Radau jas medienos krūvoje. Mama pamačiusi žiurkytes nenualpo. Lyg ir turėjau svajoti būti veterinare, tačiau toli gražu ne. Vaikystėje buvau geros širdies, tačiau hiperaktyvi ir labai maištinga mergaitė. Mano energija tiesiog liejosi per kraštus, todėl tėvai leido bandyti daug būrelių ar sporto šakų - šokių, šachmatų (tarp kitko, labai gerai sekėsi, buvau viena geriausiai žaidžiančių mokykloje), dailės, dziudo, bėgimo ir net mezgimo", - vaikystės prisiminimais dalijosi mergina.

Visgi E. Vaupšaitė pasirinko plaukimo sportą.

"Tėvams greičiausiai trūko kantrybė ir apsistojau ties plaukimo sportu. Dabar tikrai suprantu, kodėl tėvai man parinko plaukimą: tiesiog po plaukimo treniruočių būdavau pavargusi ir rami. Nereikėdavo per prievartą liepti valgyti, nes po vandens sporto treniruočių galėdavau suvalgyti bet ką", - šypsodamasi kalbėjo tituluota klaipėdietė.

Ji pamena ir pirmąsias plaukimo treniruotes.

"Labai bijojau vandens, verkiau, bet vandenyje niekas tų ašarų nematė. Tėčiui turėjo būti gėda, bet jis kantrai išlaukė, kol priprasiu. Tačiau koks plaukimas? Aš širdyje norėjau būti scenos žvaigžde - dainininke.

Pamenu, kad kažkada išsidažiau plaukus vadinamaisiais cheminiais dažais, kurie nenusiplauna. Taip išdažytai teko vaikščioti keletą dienų.

Tačiau tėvai tikrai žinojo, kad dainininke nebūsiu, tikriausiai girdėdavo, kaip aš dainuoju", - kvatodama kalbėjo E. Vaupšaitė.

Eglė Vaupšaitė nuolat gina Klaipėdos garbę įvairiuose Lietuvos čempionatuose ir tarptautiniuose plaukimo turnyruose. Jos spintoje - krūvos iškovotų medalių ir taurių.

Visgi mama Eglę palaikė ir kartojo: "Eik, vaikeli, bandyk".

"Nuėjusi į dainavimo atranką, labai greitai pati supratau, kad tikrai dainininke nebūsiu. Tai buvo ne dainos atlikimas, o kažkokia tragedija. Tada mama pasakė: "Gal, vaikeli, Tu nebedainuok". Tačiau širdyje vis tiek jaučiau norą būti scenoje. Bandžiau tapti modeliu. Tačiau svajonės dirbti modelio darbą greitai subliuško, kadangi, nuėjusi į atranką, supratau, kad kūno sudėjimas tapo sportinis ir šansų nebėra.

Tiesa, kartą ant scenos užkopti pavyko. Kažkada mokykloje surengėme muzikos grupės "Spice Girls" pasirodymą, buvau Mel B - tamsi oda ir tamsūs plaukai man labai tiko.

Štai taip Eglė Vaupšaitė atrodė vaikystėje.

Esu šokusi su merginomis ir krepšinio pertraukėlių metu. Šito nenoriu prisiminti (juokiasi - aut. past.). Kiek pamenu, ir mokyklos chore dainavau, matyt, mokytoja iš gailesčio pakvietė", - pasakojo geru humoro jausmu pasižyminti mergina.

Galiausiai E. Vaupšaitė suprato, kad geriausiai jaučiasi vandenyje.

"Susidėliojau savo mintis ir supratau, kad vandenyje jaučiuosi kaip žuvis. Tai ko aš čia dar ieškau? Supratau, kad plaukimas man patiko nuo pat antros treniruočių dienos, nes pirmą dieną verkiau ir nebuvo laiko mėgautis. Supratau, kad nenoras pripažinti, kad plaukimas yra tai, ko man reikia, buvo tiesiog maištas prieš tėvelius. Dar kartą įsitikinau, kad tėvai vaikams nori paties geriausio ir tarsi kiaurai permato, ko vaikams reikia. Už atrastą vandens pasaulį labai dėkoju tėveliams ir savo treneriui Robertui Šuipiui, kuris buvo ir yra tas žmogus, kuris tikėjo manimi ir padėjo neramiai sielai atrasti plaukimo takelius. Dabar savo gyvenimo be vandens neįsivaizduoju", - teigė E. Vaupšaitė.

Eglė Vaupšaitė vaikystėje su tėveliais.