Diana Latvė: "Senasis Mėmelis atsivėrė man tarsi Troja"

Dianos Latvės pseudonimas literatūriniame kontekste atsirado visai neseniai, o "Mėmelio gaisras" - pirmoji publikuota šios autorės knyga. Novelių romanas nukelia skaitytojus į skirtingų laikotarpių Klaipėdos, kadaise vadintos Mėmeliu, ir jos apylinkių puslapius.

Tai galimybė pažvelgti į svarbius miesto istorijos įvykius. Tarsi atliepdama Ievos Simonaitytės meilei savam kraštui ir jo žmonėms, autorė tiki, kad kiekviena vieta Klaipėdos krašte turi savo dvasią, kurią galima pajusti, išmokti ar suprasti.

"Noveles rašiau sau, negalvodama apie romaną. Rašymas yra mano pomėgis", - sakė "Vakarų ekspresui" I. Simonaitytės premijos laureatė.

Diana, dirbate biologe Lietuvos jūrų muziejuje. Rašymas atsirado jūsų gyvenime jau brandžiame amžiuje, kas paskatino, įkvėpė tuo užsiimti?

Manau, kad tik dabar subrendau rašyti. Jeigu kas būtų pastūmėjęs, skatinęs, gal būčiau ir anksčiau pradėjus tai daryti.

Rašymas tikriausiai buvo užkoduotas mano genuose. Mano tėvas studijavo literatūrą Vilniaus universitete, kūrė eiles. Aš visada labai mėgau knygas ir labai daug skaičiau. Galėjau studijuoti ir literatūrą, tačiau mano tėvai buvo mokytojai, nenorėjau žengti tuo pačiu keliu, pasirinkau biologiją, nes man atrodė, kad ji suteikia daugiau galimybių ir perspektyvų.

Iš karto po studijų dirbau Lietuvos jūrų muziejuje, vėliau pasukau į verslą. Ieškojau savęs, kurdama karjerą, kol supratau, kad tai yra beprasmiška, jeigu neatneša naudos Lietuvai, Klaipėdai. Vaikai užaugo, buities rūpesčių sumažėjo, o žiemos vakarai pas mus ilgi. Beprasmiška juos leisti prie televizoriaus, tad pradėjau rašyti.

Rašau daugiau į stalčių. Stalčiuje guli ir pirmasis mano romanas apie Žemaitijos bajorus. Manau, kad jis nepavykęs. Pirmąją savo novelę publikavau prieš šešerius metus.

Novelės - jūsų mėgstamiausias žanras. Kodėl?

Nes novelę galiu parašyti vienu sykiu. Tai - geriausias žanras, kai rašymas nėra pagrindinė veikla.

Kaip penkios novelės tapo romanu "Mėmelio gaisras"? Kas jas sujungė?

Tas pats miestas - Mėmelis-Klaipėda.

Didysis Mėmelio gaisras 1854 metais buvo vienas svarbiausių įvykių, iš esmės transformavusių mūsų miestą. XX amžiuje tokiu pat transformuojančiu įvykiu tapo Antrasis pasaulinis karas, kurio pasekmes iki šiol jaučiame. Kodėl savo kūrinio atspirties tašku vis dėlto pasirinkote gaisrą?

Karas nutraukė Mėmelio miesto bambagyslę, o po gaisro miestas atsigavo, buvo atstatytas dar gražesnis. Klaipėdos senamiestis toks, koks yra dabar, sukurtas buvo po gaisro.

Meilė Klaipėdos senamiesčiui, noras jį pažinti buvo vienas svarbiausių veiksnių, lėmusių mano domėjimąsi istorija ir rašymą.

Esu kilusi iš Žemaitijos, Klaipėda man ilgai nebuvo sava. Tačiau rašydama "Mėmelio gaisrą", rinkdama ir analizuodama istorinę medžiagą, faktus, prisijaukinau šį miestą, dabartinėje Klaipėdoje tarsi Troja man atsivėrė senasis Mėmelis.

Istorinis laikotarpis, kai įvyko didysis gaisras - labai įdomus, reikšmingas. Tai Krymo karo laikas, kai Mėmelio uostas klestėjo, buvo siejamas net su Šlymano asmenybe.

Intrigavo ir tai, kad gaisrą gaubia paslaptis. J. Zembrickis įvardina dvi galimas jo priežastis, tarp jų - ir tyčinį padegimą. Pastarąją versiją ir aš naudoju, nes ji man atrodo psichologiškai įdomesnė.

Kaip manote, kokią miesto evoliucijos stadiją Klaipėda ir jos žmonės išgyvena dabar?

Man atrodo, kad Klaipėdoje dabar gyvenantys žmonės nesijaučia saugūs šioje žemėje, jaučiasi kaip naujakuriai, kaip keliautojai, gyvenantys ant lagaminų, tik šia diena.

Todėl ir Klaipėdos senamiestis toks apgriuvęs, nes mes, atvykėliai, neturime jausmo, kad čia mūsų žemė. Didžiosios Lietuvos gyventojai tą jausmą jaučia, jie sako: "Čia mūsų žemė."

Klaipėdoje aš nejaučiu to bendruomeniškumo.

Ko reikia, kad ši situacija pasikeistų?

Daugiau meilės vietai, kurioje gyvename.