Daugelio amžių dvasia

Paskui dar kartą atidžiai perskaito, ką parašęs.

Likęs patenkintas kruopščiai sulanksto raidžių primargintą lapą ir atsargiai ant jo užlieja tąsią vaško masę.

Luktelėjęs, kol lipni košė sukietės, uždengia ją plono popieriaus skiaute ir, užgulęs visu kūnu, įspaudžia į kietą vaško masę.

Kalendorius rodė, kad nuo Kristaus gimimo buvo praėję 1446 metai, 11 mėnesių ir 5 dienos.

Kai po savaitės žvarbų ir vėjuotą rytą purvais aptaškyta pašto karieta, tempiama prakaitu permirkusių arklių, zovada pralėkė pro pagrindinius Liubeko vartus, nei apsnūdę sargybiniai, nei į turgų susiruošę prekijai negalėjo nujausti, kad tarp daugybės karietoje sukrautų skrynių, ryšulių ir krepšių, sulankstytų ar į ritinėlius susuktų ir miestelėnų meilės ašaromis aplaistytų laiškų guli ir tas, kuriam vieninteliam lemta išlikti daugelį amžių ir Klaipėdos istorijoje suvaidinti itin svarbų vaidmenį.

Prabėgs beveik penki su puse amžiaus, kai vieną gražią dieną dviem klaipėdiškiams - dizaineriui Kęstučiui Mickevičiui ir istorikui Vladui Žulkui į rankas pateks sena nuotrauka su kaligrafiškai išvedžiotu tekstu ir aiškiai matomu atspaudu, kur nesunkiai galėjai įžiūrėti laivo siluetą, stilizuotus miesto vartus, užsibaigiančius kuorais, šalia prigludusius gynybinius bokštus ir užrašą SIGILVM BVRGENSIVM DE MEMELA.

Po ilgų susirašinėjimų ir tyrimų paaiškėjo, kad Liubeko miesto archyve per visas amžių negandas - karus, marus, revoliucijas ir reformas - išliko ne tik nuotrauka, bet ir pats laiškas su atspaudu.

Taip prasidėjo kruopštus Klaipėdos miesto simbolių kūrimo darbas: antspaudas, herbas, vėliava.

Ir visa tai buvo padaryta! K. Mickevičius iššifravo laiko per keletą amžių jau beveik užglostytas vaško linijas, lygino jas su vėlesnių Klaipėdos herbų piešiniais, kitų miestų herbais, ieškojo spalvinių simbolių.

Taip gimė istorinis miesto herbas, kurio projektą po ganėtinai aštrių diskusijų (vieniems nepatiko raudonas fonas, kitiems žvaigždės) patvirtino miesto taryba, vėliau Valstybinė heraldikos komisija, o 1992 m. liepos 1 d. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas.

Jau dvidešimt metų Klaipėda turi istorinį savo simbolį, kuriame kiekvienas elementas, kiekvienas ženklas ar santykis tarp jų turi gilią prasmę, atspindinčią beveik aštuonių šimtų metų miesto istoriją.

Istorija ir simboliai! Kodėl jie mums reikalingi? Gal geriau be jų? Juk viskas paprasčiau, vienodžiau, nykiau!..

Atėjai į pasaulį, kažkur kažkiek pabuvai, išėjai. Jokio ženklo, jokio simbolio! Tačiau tie, kurie ateina ne tik pabūti, bet ir veikti, keistis ir keisti, palieka tai, kas perduodama iš kartos į kartą: archetipus, kalbą, papročius, tradicijas, simbolius...

Štai plačiai sparnus išskleidęs juodas dvigalvis erelis, ten - stumbras su kryžiumi ant galvos, o čia šv. Kristoforas, užsimetęs ant peties vaiką, pasiremdamas lazda žengia per vandenį.

Ar bereikia žodžių, aiškinimų, kad tai Liubeko, Kauno ir Vilniaus herbai?

Va, pilies vartai, bokštas atvertais langais, simbolizuojantys miesto atvirumą prekybai, verslams, amatams, menams, va, žvaigždės - navigacijos simboliai, apačioje viduramžių laivo siluetas, liudijantis jūrinę miesto prigimtį.

Neapsirikote, be abejo, tai - Klaipėda! Tai ženklas, išskiriantis mus iš kitų pasaulio miestų, tačiau kartu neabejotinas klaipėdiškių tapatumo, bendrystės ir vienybės simbolis, reikalingas mums, kaip žmogui reikalingas vardas, pavardė, vieta, kurioje jis apsisprendė gyventi.

Tai mūsų miesto istorija, prasidėjusi prieš daugiau nei 760 metų, tai atminimas šimtų tūkstančių čia gyvenusių miestelėnų, jų pasaulėjautos ženklas.

Tačiau, kai prieš metus miesto tarybos narys, vienas Lietuvos sąjūdžio kūrėjų Algirdas Grublys pasiūlė 2012 metus paskelbti miesto herbo ir vėliavos metais, prisipažinsiu, žiūrėjau skeptiškai.

Idėja atrodė prėska, nepatraukli. Juk Klaipėda nūnai visokių festivalių, mugių ir kitokių nesibaigiančių linksmybių miestas.

Tačiau ilgainiui į galvą ėmė skverbtis mintis - kas tada, jei ne antspaudas, herbas ir vėliava, gali geriau atspindėti miesto istoriją, leisti pažvelgti į jo praeitį, sutelkti bendruomenę, paliudyti jos tapatumą, tapti kilnaus pasididžiavimo objektu?

Linksmybės kada nors baigiasi, o simboliai - pastoviausia, ką mes galime turėti...

Juk subyra net galingiausios imperijos, sugriūna stipriausios pilys, didingiausi pastatai, upės keičia vagas, o ir visai išnyksta, keičiasi gatvių linijos, architektūros stiliai, mados, spalvos, kvapai...

Tik simboliai, prasiskverbę per amžių ūkanas, lieka nepajudinami ir nuolat mums primena, kad čia kažkada gyveno žmonės, kalbėję įvairiomis kalbomis, išpažinę skirtingus tikėjimus, skirtingai supratę laiko vyksmą.

Bet jie visi gyveno čia, lygumoje prie marių ir jūros, čia gimdė ir augino vaikus, laidojo mirusiuosius. Ir visi jie buvo klaipėdiškiai!

Tad įsižiūrėkite į seną vaškinį atspaudą, sugrįžusį ten, iš kur prieš 566-erius metus iškeliavo į savo ilgą kelionę. Gerai įsižiūrėkite!

Nejučia pajusite, kaip tas paprastas atspaudas spinduliuoja į Jus daugelio amžių dvasią ir kartu tyliai sako, kad esate šito miesto istorijos svarbi dalis, kad Jūsų buvimas čia yra neįkainojama vertybė, jungianti mus visus į vieną didelę bendriją, į nedalomą visumą, kurią turime saugoti, puoselėti ir, be abejo, didžiuotis ja.

Bus daugiau

Parengta pagal Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus katalogą.