Dalius Ubartas: "Kinams padėjo besąlygiškas paklusnumas"

Toks įspūdis, kad visi 1,5 milijardo žmonių dėvėjo apsaugines kaukes", - duodamas išskirtinį interviu "Savaitės ekspresui" pasakojo pastaruosius ketverius metus Kinjoje, kurioje ir aptikti pirmieji koronaviruso židiniai, krepšinio treneriu dirbęs klaipėdietis Dalius Ubartas.

Jis jau kurį laiką dienas leidžia Klaipėdoje, tačiau nuolat palaiko ryšį su Kinijoje dirbančiais kolegomis krepšinio treneriais bei daugybe pažįstamų Kinijos piliečių.

"Per ketverius metus, praleistus Kinijoje, draugų ir pažįstamų ratas susidarė gana platus. Nuolat bendraujame internetu. Domiuosi, kaip jiems sekasi tvarkytis su šia epidemija", - sakė D. Ubartas.

Dar 2019 metų lapkričio mėnesį man teko būti ir žaisti rungtynes su Kinijos moterų rinktine Hubėjaus provincijoje, 200 km nuo Uhano miesto, kai dar niekas neįtarė, kad netrukus šis nelemtas virusas sukels pasaulinę pandemiją.

Pasaulio žiniasklaidoje nuolat pabrėžiama, kad koronaviruso židinys pirmą kartą aptiktas Uhano jūros gėrybių ir laukinių gyvūnų turguje.

Garsino Klaipėdos komandas

D. Ubartą daugelis klaipėdiečių atmena nuo tada, kai jis treniravo tuometę Klaipėdos "Naftos-Uni-Laivitės" komandą (dabar - "Neptūnas-Akvaservis") ir su ja net tapo Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) čempionu ir vicečempionu.

Vėliau jo keliai pasuko į moterų krepšinį. Ir čia jis sublizgėjo - su Klaipėdos komanda "Lemminkainen" (vėliau - "Fortūna") kelis sezonus iškovojo Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) pirmenybių bronzos medalius.

D. Ubartas krepšinio trenerio legionieriaus duonos pirmą kartą paragavo 2009 metais, kai išvyko į Katarą treniruoti šios šalies vyrų krepšinio aukščiausiosios lygos ekipą "Au Arabi". Vėliau treneriu dirbo ir Rusijoje, ir Lenkijoje. Vasaromis jam nuolat tenka dirbi su Lietuvos įvairaus amžiaus merginų krepšinio rinktinėmis.

Griežta kinų kontrolė

Daliau, daug žinote apie Kinijos situaciją ir kovą su koronavirusu. Dabar visam pasauliui tai neabejotinai aktualiausia tema. Papasakokite plačiau apie tai, ko iš kinų reikėtų pasimokyti lietuviams?

Kinai koronavirusui suvaldyti dėjo didžiules pastangas ir metė milžiniškas lėšas. Hubėjaus provincijoje buvo įvestas totalus ir griežtas karantinas su karine priežiūra. Buvo perkasti keliai, visiškai sustabdytas žmonių judėjimas iš ir į provinciją. Visiškai izoliuoti tapo apie 60 milijonų žmonių. Labai svarbu turėti omenyje, kad kinai jau turėjo virusų stabdymo patirties ir žinojo, ką ir kaip daryti.

Klaipėdietis Dalius Ubartas nebijo naujų iššūkių. Jis per savo krepšinio trenerio karjerą dirbo Lietuvoje, Katare, Rusijoje, Lenkijoje ir Kinijoje. Treniravo ir vaikus, ir vyrus, ir moteris.

Manau, kad mes Lietuvoje su tokiu virusu ir jo sukelta situacija susidūrėme pirmą kartą, todėl ir klupčiojama, ieškant tinkamiausių sprendimų. Matyti, kad mūsų valdžia deda dideles pastangas, bet natūralu, kad jiems ne viskas pavyksta.

Kinai savo kasdieniame gyvenime naudoja labai daug moderniųjų technologijų. Būtent jas jie efektyviai išnaudojo ir šiai situacijai suvaldyti: atsekti užsikrėtusiųjų maršrutus, kontaktus ir visus dominančio asmens socialinius ryšius.

Kinai įvedė socialinių tinklų ir kitų ryšių kontrolę. Operatyviai uždraudė vartoti maistui laukinius gyvūnus, kas iki tol jiems buvo norma. Policija ir kitos reagavimo tarnybos pradėjo masiškai naudoti dronus, kitokias sekimo priemones.

Gyvenamųjų namų kvartaluose buvo įdiegta sistema, leidžianti tik vienam šeimos nariui vieną kartą per dvi dienas išeiti į lauką nusipirkti maisto. Parengta ir įdiegta masinių šiluminio vaizdo kamerų sistema, kuria galima iškart nustatyti anomalijas.

Kinijos Taiyuano miesto gatvėmis Dalius Ubartas neretai važinėdavo dviračiu.

Atnaujintos ir patobulintos vaizdo kameros, kurios sugeba identifikuoti kaukes dėvinčius žmones, taip pat atpažįsta asmenį pagal jo eiseną. Operatyviai sukurtos ir visuotinai įdiegtos naujos automatizuotos prekių pristatymo sistemos.

Visos šios priemonės davė gerų rezultatų stabdant viruso plitimą. Žinoma, mūsų kitokia politinė struktūra, pas mus yra demokratija, mes daug ko nedarome taip, kaip daro kinai. Tačiau manau, kad, esant tokiai įtemptai situacijai, mūsų valdžia taip pat galėtų taikyti griežtesnes ir moderniomis technologijomis paremtas priemones.

Po kelių savaičių karantino matome, kad daugelis lietuvių į tai žiūri atsainiai. Lietuvoje vyksta toks pusiau karantinas: daugybė žmonių sprendžia savo reikalus, būriuojasi gamtoje. Mes turime suprasti: arba griežtai sėdime namuose, arba visa tai užsitęs ilgam ir ekonominiai nuostoliai, Lietuvos žmonių finansinė padėtis po karantino bus labai sunki.

Kalbant apie situacijos suvaldymą, mes tikrai galime pasimokyti iš Kinijos. Turime suprasti, kad karantinas yra visiems privalomas ir keletas nedrausmingų asmenų gali pridaryti daug bėdos ir visa tai užtęsti kur kas ilgesniam laikui. Mūsų valdžia turi naudoti griežtas priemones ir šiuo sunkiu metu būti lanksti.

Kad ir kaip būtų, noriu tikėti ir palinkėti, kad visi Lietuvos gyventojai būtų atsakingi, pozityviai nusiteikę ir sveiki, o vaikai, net ir būdami namuose, nepamirštų fizinės veiklos. Mes ir mūsų valdžia turi suprasti, kad fizinis aktyvumas ir sportas, ypač tarp vaikų, turi būti skatinamas ir propaguojamas, nes sveika tauta žymiai lengviau atlaikys visus virusus ir kitas negandas.

Iškentė 53 laipsnių šaltį

Papasakokite plačiau apie savo karjeros vingius ir apie tai, kokie keliai jus atvedė į Kiniją?

Pradėsiu nuo pradžių: po 2012-2013 metų bronzinio sezono su Klaipėdos moterų krepšinio komanda "Fortūna" gavau Rusijos Jakutsko miesto pasiūlymą treniruoti merginų komandą. Tai buvo tikrai įdomi patirtis tolimajame šalčiausiu pasaulio tašku vadinamame Rusijos Sibiro mieste. Teko pačiam patirti, kas tai yra tikras šaltis, kai 2014 metų sausio mėnesį temperatūra buvo nukritusi iki minus 53 laipsnių. Miestas yra toli nuo jūros, vyrauja sausas žemyninis klimatas, tad šalčio pojūtis yra lengvesnis. Artimiausias kitas Rusijos miestas - už 900 km.

Teko valgyti elnienos ir vietinių arklių mėsos. Tai - tikras delikatesas. Vietiniame turguje yra labai skanių žuvų, kurios valgomos žalios, drožiant sušalusią mėsą, pabarstant ją druska ir pipirais.

Taip pat teko žvejoti ant užšalusios Lenos upės ir pakeliauti po taigą. Buvo įdomu susitikti ir pabendrauti su lietuvių tremtinių palikuoniais ir išklausyti jų sudėtingas išgyvenimo istorijas. Krepšinis ten mėgstamas ir populiarus. Sutvarkytos ir gerai įrengtos sporto salės.

Po sezono Rusijoje gavau pasiūlymą dirbti Lenkijoje, treniruoti Lenkijos aukščiausiosios lygos moterų klubą "Konin". Lenkijoje moterų krepšinis pagal populiarumą atsilieka nuo vyrų krepšinio, bet nėra tokios populiarumo prarajos kaip Lietuvoje. Konino miestelis, kuriame yra 15 tūkstančių gyventojų, turėjo tik dvi profesionalias komandas - futbolo ir krepšinio - ir abi komandos moterų. Į rungtynes susirinkdavo vidutiniškai apie tūkstantį žiūrovų, daugiausiai buvo apie pusantro tūkstančio. Lenkijos čempionate galima registruoti penkias legionieres, tačiau aikštelėje visada turi rungtyniauti dvi vietinės žaidėjos. Legionierės visose klubuose yra pajėgios, tad ir bendras lygis - aukštas.

Po sezono Lenkijoje sudomino pasiūlymas dirbti Kinijoje Shanxi provincijos Taiyuano mieste. Atvykau treniruoti profesionalios moterų komandos Shanxi "Xingrui". Prieš tai ketverius metus jos buvo Kinijos čempionėmis.

Tęsinys - balandžio 10 dieną. II dalyje "Savaitės ekspreso" "Sporto įdomybių" puslapiuose skaitykite apie Kinijoje vešinčią muštro sistemą, per treniruotes kinų trenerių apspardytas mergaites, Daliaus Ubarto ir Kinijos krepšinio klubo savininko konfliktą, patirtį Šanchajuje, vasaras, praleistas su Lietuvos rinktinėmis, mūsų šalyje atliktą operaciją ir Klaipėdoje įkurtą naują vaikų krepšinio klubą.

Juk Kinija nėra iš tų šalių, kur lietuviai dažnai emigruotų. Nebuvo baugu išvykti į tolimą ir visiškai kitos kultūros šalį?

Ne, kadangi daugmaž įsivaizdavau kur vykstu. Kinijoje man teko būti 2006 ir 2007 metais kartu su Klaipėdos "Naftos-Uni-Laivitės" komanda. Tuomet keliavome po Kiniją ir žaidėme parodomąsias rungtynes su Rusijos, Kinijos klubais.

Tačiau 2016 metais atvykęs į Kiniją pastebėjau, kad per 10 metų Kinija stipriai pasikeitė. Taiyuanas Kinijos masteliais - vidutinis miestas su maždaug 7 milijonais gyventojų. Pirmiausia, ką teko pastebėti, tai daugybė naujai statomų gyvenamųjų daugiabučių namų kvartalų. Viename kvartale - po 30-40 daugiaaukščių namų.

Kinai pirmiausia nutiesia ir išasfaltuoja gatves, įrengia infrastruktūrą, pasodina želdynus, o paskui jau stato namus. Miestuose yra griaunami seni namų kvartalai ir netrukus jau statomi nauji daugiaaukščiai namai. Gatvėse - nauji automobiliai ir daugybė elektrinių motorolerių. Kinijoje dėl oro užterštumo draudžiama naudotis benzininiais motoroleriais.

Labai prižiūrimi ir tvarkomi parkai bei skverai, nuolat sodinami ir laistomi augalai, į miestus atvežami ir sodinami jau dideli medžiai. Tačiau esama ir netvarkingų vietų, veikia įvairūs egzotiški turgeliai.

Visgi sunkoka priprasti prie vyrų spjaudymosi ir šlapinimosi viešose vietose.

Kinai pasižymi darbštumu. Tai pastebima ir per krepšinio treniruotes. Jų manymu, tik ilgos ir sunkios treniruotės yra efektyvios. Pradžioje viena treniruotė trukdavo po tris valandas ir ilgiau.

Taip pat didelė problema yra įsitvirtinusi valdžios vertikalė. Visur yra aukščiau stovintis valdžios atstovas, kuris duoda visus nurodymus. Rodos, kad kinai prie to pripranta jau nuo mažų dienų, nuo mokyklos, ir visur vyrauja muštro sistema. Dauguma jų nemoka patys priimti sprendimų.

Krepšinis yra komandinis ir kūrybinis žaidimas, kur dauguma sprendimų aikštelėje priima žaidėjai, o jeigu jie to padaryti negali, tobulėti sunku. Kinijoje treneriui dirbti nėra lengva, nes dažniausiai klubų savininkai ar prezidentai mano, kad apie treniravimą žino beveik tiek pat, kiek ir jų užsienietis treneris.

Dėl šios priežasties savininkai nevengia dalyti nurodymų ar patarimų tiek treniruočių, tiek varžybų metu.

Ar dėl to pačiam neteko įsivelti į konfliktus?

Kinijoje jau pirmąjį mėnesį turėjau konfliktą su klubo savininku dėl vandens pertraukėlių treniruotės metu. Savininkas nebuvo patenkintas, kad per 3 valandų trukmės treniruotę krepšininkėms leidžiu 2-3 kartus trumpam sustoti pailsėti ir atsigerti vandens.

Vėliau buvau perkeltas treniruoti to paties klubo įkurtos krepšinio akademijos auklėtinius ir mokyti vietinius trenerius, paliekant galioti pasirašytą kontraktą. Pasikviečiau kartu dirbti kolegą ir draugą, žinomą krepšinio trenerį Darių Dikčių. Su juo kartu dirbome, tobulinome vietinių vaikų ir trenerių krepšinio įgūdžius.

Dar po pusmečio gavau pasiūlymą skaityti paskaitas ir treniruoti Taiyuano finansų ir ekonomikos universiteto krepšinio komandą. Įdomu pastebėti, kad Kinijos studentų krepšinio lyga bando kurti savo studentų lygą pagal JAV studentų lygos NCAA pavyzdį. Kinija yra suskirstyta į keturias zonas. Pradžioje komandos žaidžia savo konferencijose, vėliau patenka į zonų finalus ir geriausios 24 ekipos keliauja į finalinį etapą. Iki tol mano komanda nebuvo niekada patekusi į finalinį etapą, taigi, buvo daug džiaugsmo, kai mes į jį patekome ir labai sėkmingai pasirodėme.

2017 metų rugsėjo mėnesį gavau pasiūlymą atvykti dirbti į kitą Kinijos miestą - vieną didžiausių ir garsiausių pasaulio didmiesčių Šanchajų. Ten dirbau labai pajėgiame ir tvirtas pozicijas užimančiame privačiame vaikų krepšinio klube "Riptide".

Šanchajuje praleidau dvejus metus. Tai - įspūdingas ir modernus miestas, megapolis, turintis 30 milijonų gyventojų. Šanchajuje įgijau įvairios darbo patirties labai gerai vertinamose organizacijose.

Teko dirbti tiek valstybinėje krepšinio mokykloje ("Pinghe"), tiek itin brangiose privačiose mokyklose (JAV ir Didžiosios Britanijos koledžai "Concordia", SAS (Šanchajaus Amerikos mokykla), "Welington International College").

Valstybinė krepšinio mokykla Kinijoje man priminė mūsų sovietinių laikų krepšinio mokyklas, vieną kurių Klaipėdoje ir aš pats kadaise lankiau.

Šanchajuje treneriai nevengė ir fizinių bausmių, ne kartą apspardė mergaites, netiksliai vykdžiusias mano nurodymus. Man tai nebuvo priimtina, tačiau turėjau suprasti, jog atvykau į kitos kultūros ir istorjos šalį.

Privačios mokyklos Kinijoje yra visiška priešingybė valdiškoms. Tai modernios, naujausiomis technologijomis aprūpintos mokyklos, kuriose mokslas kainuoja labai brangiai.

Pagrindinis skirtumas - tai vaikų elgesys ir bendravimas. Vaikai, lankantys valdiškas mokyklas, yra mokomi paklusti valdžios vertikalei ir jie yra tik vykdytojai. Privačių mokyklų moksleiviai ar studentai yra savarankiški ir mąstantys, nevengiantys diskutuoti įvairiomis temomis.

Gyvenimas Šanchajuje ar Pekine yra kiekvieno kino svajonė. Pragyvenimo lygis Šanchajuje yra žymiai aukštesnis negu likusioje Kinijoje. Dažnai praturtėję kinai kraustosi būtent į Šanchajų.

Šiame mieste yra labai daug turtingų žmonių, nemažai milijonierių ar milijardierių, kurių vaikai lanko tik privačias tarptautines mokyklas, siekdami gauti gerą išsilavinimą.

Man pavyko įtikinti klubo savininką, kad lietuviai treneriai nėra prastesni už JAV ar Serbijos specialistus, ir netrukus pakviečiau dirbti daugiau trenerių iš Lietuvos. Nors po dviejų sėkmingų sezonų palikau Šanchajų, tačiau čia įsitvirtino ir liko toliau dirbti net šeši treneriai iš Lietuvos.

Pergalės su Lietuvos rinktinėmis

Nors pastaruosius ketverius metus dirbote Kinijoje, tačiau vasaromis jus regėdavome vilkint Lietuvos rinktinės marškinėlius. Papasakokite apie šią patirtį.

Per atostogas kiekvieną vasarą grįždavau į Lietuvą treniruoti nacionalinių jaunimo rinktinių. Dirbau su Lietuvos U-16, U-18, U-20 merginų jaunimo rinktinėmis. Tris kartus tapome Europos A ir B divizionų nugalėtojais. Nors ir teko paaukoti didelę dalį savo atostogų bei laisvalaikio su šeima, man tai - labai naudinga patirtis, suteikusi daug gerų emocijų ir pasitikėjimo savo jėgomis.

Kiek žinau, su krepšiniu susijusių įvairių projektų vykdėte ir daugiau.

2019 metų vasarą pradėjau bendradarbiauti su garsia Kanados sporto kompanija "3D Global Sports". Pastaroji buvo pakviesta sužaisti 5 draugiškas rungtynes su Kinijos nacionaline moterų rinktine. Teko treniruoti WNBA ir geriausiose JAV universitetuose žaidusias žaidėjas bei dalyvauti treniruočių procesuose kartu su patyrusiais krepšinio profesionalais iš Amerikos ir Kanados.

Užsimezgę puikūs santykiai su minėta Kanados sporto kompanija ir Kinijos krepšinio federacija turėjo sėkmingai tęstis ir toliau, tačiau planus sujaukė netikėtai išplitęs koronavirusas.

Dar 2019 metų lapkričio mėnesį man teko būti ir žaisti rungtynes su Kinijos moterų rinktine Hubėjaus provincijoje, 200 km nuo Uhano miesto, kai dar niekas neįtarė, kad netrukus šis nelemtas virusas sukels pasaulinio lygio pandemiją.

Šis nelemtas koronavirusas jus ir privertė grįžti į Lietuvą?

Į Lietuvą grįžau dėl suplanuotos operacijos. Toks intensyvus mano paskutinių 10 metų darbas atsiliepė senai profesionalaus sporto laikotarpiu patirtai kelio traumai: visiškai susidėvėjo kelio sąnarys. Jį reikėjo operuoti ir pakeisti. Po vasaros darbo su rinktine padariau pertrauką, o Lietuvos gydytojai išoperavo kelio sąnarį.

Atlikęs pooperacinę reabilitaciją nusprendžiau, jog noriu likti Lietuvoje. Matydamas nedžiuginančias vaikų fizinio aktyvumo tendencijas pradėjau vystyti ir įgyvendinti savo seną idėją - įkūriau vaikų krepšinio sporto klubą Klaipėdoje "Oranžinis kamuolys".

Per visus tuos karjeros metus, praleistus užsienyje bei Lietuvoje, teko treniruoti ir dirbti su profesionaliais žaidėjais, studentais ir vaikais. Sukaupta ilgametė patirtis, kuria norėčiau pasidalyti su savo gimtojo miesto sportininkais. Norėjosi įkurti šiek tiek kitokį krepšinio klubą, kuriame būtų panaudota viskas, kas tik yra geriausia, iš visų tų šalių, kuriose teko dirbti.

Norėjau įkurti krepšinio klubą, kuriame užtektų vietos ir dėmesio visiems Klaipėdos vaikams, nebūtinai tik siekiantiems tapti profesionaliais ir sėkmingais krepšininkais.

Daliaus Ubarto biografija

• Gimė 1970 metų vasario 15 dieną Klaipėdoje.
• Mokykloje Dalių pastebėjo ir lankyti krepšinio treniruotes pasiūlė treneris Kęstutis Šimkus. Vėliau sportuoti perėjo pas Stasį Kaupį. Jį ir vadina pirmuoju savo treneriu.
• Baigęs sporto mokyklą rungtyniavo Klaipėdos "Neptūno" komandoje, kurią tuomet treniravo Eugenijus Milkontas. Vėliau žaidė Eugenijaus Pancerovo vadovaujamoje "Viesulo" ekipoje (dabartinė "Neptūno-Akvaservis" komanda).
• Paauglystėje teko atstovauti įvairių amžiaus grupių Sovietų Sąjungos ir Lietuvos rinktinėms.
• "Apmaudu, kad mano sportinę karjerą sustabdė skaudi kelio trauma. Po operacijos dar bandžiau rungtyniauti Gargždų ekipoje, tačiau netrukus vėl pajutau skausmus ir nusprendžiau atsisveikinti su didžiuoju sportu", - pasakojo D. Ubartas.
• 1996 metais nutarė paragauti ir trenerio duonos - krepšinio mokykloje pradėjo treniruoti vaikus. Treniravo tuometinę vyrų Klaipėdos "Naftos-Uni-Laivitės" komandą, vėliau - Klaipėdos moterų komandų "Lemminkainen" ir "Fortūna" žaidėjas.
• 2006 metais su "Nafta-Uni-Laivite" tapo NKL vicečempionu, 2007 m. - čempionu, su "Lemminkainen" merginomis kelis sezonus - 2008, 2009, 2012 iškovojo bronzos medalius, trečiąja vieta džiaugėsi ir 2013 m. su "Fortūnos" merginomis.
• Krepšinio treneriu dirbo Katare, Rusijoje, Lenkijoje, Kinijoje.
• Nuo 2000 metų dirba su Lietuvos U-16, U-18, U-20 vaikinų ir merginų jaunimo rinktinėmis. Tris kartus tapo Europos A ir B divizionų nugalėtojais.
• 2020 metais įkurtas ir pradėjo veiklą Klaipėdos krepšinio sporto klubas "Oranžinis kamuolys".
• Išsilavinimas: 2000 m. Klaipėdos universitete įgytas bakalauro laipsnis, 2008 m. - sporto magistro laipsnis.
• 2020 metais įkurtas ir pradėjo veiklą Klaipėdos krepšinio sporto klubas "Oranžinis kamuolys".
• Su žmona Rasa turi du vaikus - dukrą Agnę (29 metai, ištekėjusi, augina 2 metų sūnų) ir sūnų Eimantą (16 metų, moksleivis, lanko akademinį irklavimą).