"Camino Lituano" - svaiginantys vaizdai ir kvapai

A. Mockus savo kelionės įspūdžiais sutiko pasidalinti ir su "Savaitės ekspreso" skaitytojais.

Pasiruošimas startui (gegužės 23 d.)

Jau prieš atvykstant į Žagarę - "Camino Lituano" kelio pradžią, žinojau, ką privalėsiu joje būtinai aplankyti.

Pirmasis ir, ko gero, įspūdingiausias objektas įsikūręs prieš pat įvažiavimą į Žagarės miestelį - Žvelgaičių ežeras ir visiškai šalia jo esantis Žagarės ozo pažintinis takas. Pastarasis pasirodo esantis tikrų tikriausias piliakalnis.

Tiltas į Žvelgaičių ežero salą.

Visų pirmą teko pereiti medinį tiltą, kuris vedė į salą, esančią Žvelgaičio ežero centre. Salos būta taip pat neeilinės, ji tarsi supilta, ir kad ją pereitum tenka keliasdešimt metrų lipti stačiu jos šlaitu, iš kur, žinoma, atsiveria neregėto grožio panorama į visas ežero puses. Siauras takelis salos kalvos viršūne veda vaizdingu keliu ir kone per visą jos ilgį, o vėliau, nusileidus, kelias sukasi ir palei kitą ežero pakrantę, žemuma, parveda jus į tą pačią vietą, iš kur ir išėjote.

Daugelis ženklų byloja, kad Žagarė nuo senų laikų buvo labai svarbus miestas ir gyvenimas čia tiesiog virė.

Žagarės žirgai.

Kadangi laiko daug nebeturėjome, o iki saulėlydžio nebeliko nė valandos, privalėjome skubėti ir susirasti žirgyną, kuriame gavau rekomendacijas šiai nakčiai apsistoti.

Pirmoji diena (gegužės 24 d.)

Nuo žirgų žvengimo ir anksti pakilusios saulės šį rytą pradėjau budintis gerokai prieš šešias.

Keltis šiandien anksti nereikėjo, kadangi jau vakar Žagarės klebonas užsiminė, kad anksčiau nei 9 val. ryto manęs nelaukia. Be pirmojo spaudo į savo piligriminį pasą, kurį ir gavau būtent Žagarės klebonijoje, išeiti nesinorėjo. Kad ir kaip būtų, spaudas pase ir simbolizuoja, kada ir kur tu buvai, ir būtent spaudais, pasiekęs galutinį tikslą, gali įrodyti savo tikrąjį maršrutą.

Namelis Žagarėje.

Klebonas šioje vietoje, pasirodo, visiškai šviežias, dar ir mėnesio nėra, kaip jis šiai parapijai paskirtas. Gavęs spaudą ir rekomendacijas, kad privalau aplankyti ir pamatyti Barboros Žagarietės pagerbimo kriptą, nupėdinau giliau į miestelį. Ir tikrai - kripta padarė gilų įspūdį. Freskos, išpieštos ant kriptos lubų mažų mažiausiai atrodė įspūdingai, o pati vieta dvelkė ramuma ir stipria dvasine energija.

"Camino Lituano" maršrutas, prasideda nuo Žagarės dvaro teritorijos. Einant Kęstučio gatve pietryčių kryptimi pradėsite rasti pirmuosius kelio ženklus ir netrukus ji jus išves iš miesto. Paėjus 153-iuoju plentu, kuris veda link artimiausio miestelio - Skaistgirio, - dar už keleto kilometrų turėtumėte pamatyti ir pirmąjį posūkį į kairę. O tada jau žvyrkeliai, žvyrkeliai, žvyrkeliai... Jie vingiuodami ves jus palei kasamus įspūdingo dydžio smėlio ir žvyro karjerus, dirbamus žemės laukus ir kaimelius.

Kadangi kelio ženklai nuo pat pradžių orientuotis padėjo gana sklandžiai, taupydamas telefono bateriją net nejungiau GPS, kad pasitikrinčiau, ar teisingu keliu einu. Netrukus toks mano naivumas pareikalavo papildomų 5 km. Matyt, praėjęs Ramoškius, pievose nepastebėjau ženklo, kuris turėjo išvesti trumpiausiu keliu link Skaistgirio.

Teko jungtis prie caminolituano.com puslapio ir ieškoti detalaus maršruto. Susiorientavęs ir išsiaiškinęs savo nuklydimą, sukandęs dantis turėjau minkyti papildomus kilometrus.

Barboros Žagarietės pagerbimo kripta.

Turbūt daugelis mane pažįstančiųjų iškart pagalvos: kas čia tam Mockui paeiti tuos papildomus kelis kilometrus? Bet nė velnio! Mat ir šį kartą mano kuprinės svoris gerokai viršija rekomendacijas - sveria maždaug 25 kilogramus. Svorį padidina dronas, keli litrai vandens ir Pūkė (būna akimirkų, kai pagalvoju, kad ne tokia ji jau ir pūkė, jei sveria net 3 kg, o ir šiaip - kodėl Pomeranijos špicai tokie nepakantūs eiti toli!).

Tad kuprinės svoris stipriai lenkia rekomenduojamą 1/10 kūno ir nešamo svorio indeksą. Tad pasakysiu atvirai, kol kūnas neprisitaikys prie nešamo viršsvorio, tol einant kiekvieną papildomą kilometrą džiugesiu netrykšiu.

Be viso to, kad šiandien buvo nuostabus oras, dar teko mėgautis ir nuo žydinčių pievų sklindančiu stipriu ir specifiniu rapsų kvapu, kurį retkarčiais sugebėdavo pramušti tik pakelėje žydinčių, svaiginantis, ievų kvapas. Dažnam tokia kvapų harmonija gali ir lengvai galvą susukti.

Į savo kelionės tikslą, šalia Buivydžių esančią nuostabią kaimo turizmo sodybą "Namukas," atėjau lygiai 18 val.

Vakare dar sulaukiau savo bičiulio Roberto vizito, kuris pasišovė kartu su manimi eiti rytdienos maršrutu.

Antra diena (gegužė 25 d.)

Šiandien prabudau šiek tiek po penktos ryto. Greičiausiai prižadino lengvas lietaus barbenimas ir pro atvirą langą ryto gaiva dvelkiantys tyro oro pliūpsniai.

8.30 val., kaip ir tarėmės, sulaukiau Roberto. Didžiausias šios dienos gėris buvo tai, kad man nebeteks neštis visos savo mantos. Nors Robertui šis dienos žygis pirmas toks ilgas jo gyvenime, bet jis drįso pasisunkinti savo kuprinę ir pasisiūlė man panešti droną, o kitus daiktus, kurių šiandien man tikrai neprireiks, sudėjome į Roberto žmonos mašiną. Juos man vakare pažadėjo atvežti į nakvynės vietą. Tokios naujienos tiesiog negalėjo manęs nedžiuginti.

Jakiškių dvaras.

Kone visą žygio dieną mus lydėjo lietus. Tik atvykus į Jakiškių dvarą debesys prasisklaidė ir išlindo saulė.

Šiandien, ne taip, kaip vakar, daugiausia teko eiti asfaltu, retkarčiais pasukant į žvyrkelius, kurie vedė ne tik pro rapsais ir javais apsodintus laukus, bet ir pro pavienes išpuoselėtas kaimo sodybas.

Atvykus į Joniškį, visų pirma užsukome pas vietinį kleboną pasižymėti savo piligriminį pasą. Kita mūsų stotelė buvo vietinė kebabinė, kurioje per pastarąsias dvi dienas pirmą kartą gavau karšto maisto. Jausmas tikrai ypatingas, nors tai tik kebabas...

Šv. Ignaco koplyčia.

Nors šiandien dar teko praeiti ir pro išskirtinę savo unikalumu Jakiškių Šv. Ignaco koplyčią, bet įdomiausias ir ilgiausias šiandienos sustojimas buvo Jakiškių dvare. Nuostabi šeimininkė Meilė su didžiausiu užsidegimu ir malonumu pasakojo įdomią šio dvaro įsigijimo istoriją ir kaip jai pavyko šį dvarą atstatyti su tokiomis unikaliomis smulkmenomis, kurių besilankantys šiame dvare tiesiog negalės nepastebėti.

Jakiškių dvaro gandras.

Nuo dvaro iki Gataučių, kaip jau ir minėjau, mus lydėjo nuostabus oras, nes pirmą kartą šiandien buvo išlindusi saulė. Tiesa, neilgam, nes netrukus ir vėl pradėjo stipriai lyti, tik viena laimė, kad iki nakvynės vietos buvo likę viso labo 3 km.

Šiandien vienas didžiausių mano siurprizų buvo Roberto žmonos Ingos pagaminta vakarienė. Cepelinus eidamas "Camino Lituano" keliu galėjau nebent susapnuoti geriausiame sapne, o čia prašau tau - siurprizas!

Bus daugiau.