Bronzos amžiaus gyvenvietėje - vertingi gintaro radiniai

Kaip pasakojo Pajūrio regioninio parko direktorius Darius Nicius, jokiuose rašytiniuose šaltiniuose Kukuliškių piliakalnis anksčiau nebuvo minimas, todėl niekas apie jį nežinojo ir neieškojo.

"Prieš keletą metų vienas biologas, kuris Lietuvoje yra atradęs nemažai piliakalnių, savo mėgėjiško pasivaikščiojimo metu atrado keletą radinių ir jam kilo įtarimų, jog šioje vietoje galėtų būti piliakalnis", - pasakojo D. Nicius.

Tuomet prasidėjo detalūs tyrimai ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto archeologė dr. Miglė Urbonaitė-Ubė Kukuliškių piliakalnį identifikavo.

"Pirmaisiais metais mūsų vienintelis noras buvo išsiaiškinti, kokio laikotarpio gyvenamoji vieta čia yra, ar mes šnekame apie kuršius, viduramžius, ar kitus laikus. Tada negalvojome, jog visa tai užsisuks, nes pradėjome tirti savo iniciatyva, tiesiog dėl įdomumo. Mums labai pasisekė, nes iškart atradome pastatą su ugniaviete, kuolų įtvirtinimus ir pasitvirtino, kad tai iš tikrųjų buvo įtvirtinta gyvenamoji vieta", - apie tyrimų pradžią pasakojo M. Urbonaitė-Ubė.

Išsiaiškinę, jog ši gyvenvietė yra vėlyvojo bronzos amžiaus laikotarpio, archeologai ėmėsi aplinkos žvalgymo darbų. Pasitelkiant geofizinius prietaisus ir archeologinius metodus buvo išžvalgytas beveik 3 ha miško plotas. "2018 m. atlikę aplinkos žvalgymus nustatėme, kad gyvenvietė buvo didesnė, nei iki šiol manyta, ir apėmė beveik 1 ha plotą. Visas reljefas buvo net metru žemesnis. Iš vienos pusės žiojėjo gilios 3-4 metrų gylio griovos, kurios buvo užpustytos XVII-XVIII a. ir kraštovaizdyje dabar yra beveik nepastebimos, o iš kitos pusės gyvenvietė buvo skalaujama Baltijos jūros. Čia buvo pelkės, upeliai su šlapiomis vietomis ir griovos", - sakė M. Ubonaitė-Ubė. Archeologinių radinių pristatymo metu Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. habil. dr. Vladas Žulkus pasakojo, jog tik bronzos amžiuje piliakalniuose pradėjo kilti gyvenvietės. Tuo metu atsirado poreikis statyti įtvirtinimus ir kurti saugias gyvenvietes, o šis piliakalnis tam turėjo tinkamiausias sąlygas. Gamtos apsauga galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl jie kūrėsi tokioje ne itin gyventi palankioje vietoje. Juk greta jūros košia vėjai, daug drėgmės, šalta. Archeologai išsiaiškino, kad čia gyvenusi bendruomenė buvo sėsli, augino gyvulius: galvijus, avis, ožkas, kiaules ir užsiėmė žemės ūkiu. Netoli gyvenvietės turėjo plytėti dirbami laukai, kuriuose augo miežiai, kviečiai, soros, lęšiai, pupos ir žirniai. Be abejo, žmonės rinko ir gamtos gėrybes: avietes, laukinius obuolius, šermukšnius ir lazdyno riešutus, o maisto racioną paįvairindavo sumedžiotais briedžiais ir elniais. "Gyveno jie paprastos konstrukcijos namuose su atviromis ugniavietėmis, kuriose šildėsi maistą ir slėpėsi nuo žvarbos. Pagal turimus duomenis bent dalis gyvenvietės buvo apjuosta medine tvora - įtvirtinimais, kurie turėjo apsaugoti žmones ir jų sukauptą turtą. Tuo metu turtas buvo užaugintas ir kaupiamas maistas bei bronza, kuri atkeliaudavo iš centrinės arba net Pietų Europos", - atradimais dalijosi M. Urbonaitė-Ubė.

Archeologiniai radiniai

Bronzos amžiaus gyvenvietėse dažniausiai atrandama keramika, kuri praeityje atliko kelias funkcijas: maistui gaminti, valgyti ir laikyti. Archeologinių kasinėjimų metu rastos keramikos šukės gražiai susijungia į puodo dugną. Šiuo bronzos amžiaus laikotarpiu puodus ar indus puošiančių ornamentų jau nebuvo.

PRAEITIS. Buvo rasti stambūs gintaro gabalai, keramikos šukės, akmeninės grūstuvės bei titnago skeveldra.

"Akmens amžiuje ornamentai buvo įspūdingi ir kruopštūs, o bronzos amžiuje atrodo lyg viskas būtų padaryta atmestinai. Tačiau ant šių keramikos šukių radome tokius mažus rudus prilipusius grūdelius, tai - buvęs maistas, degėsiai. Bus galima laboratorijoje padaryti tyrimus ir nustatyti, ką jie valgė", - teigė archeologė.

Archeologinių tyrimų metu Kukuliškių piliakalnyje šiemet iš viso buvo surinkta net 6,5 kg radinių - 560 vienetų. Kukuliškių piliakalnyje buvo rasti ir akmeniniai trintuvai, juos buvo galima atskirti pagal tai, jog jie turi nutrintus, nugludintus paviršius. Iš darbo įrankių šie trintuvai yra vieninteliai, kuriuos pavyko rasti.

KERAMIKA. Ant rastų keramikos šukių buvo aptikti rudi grūdeliai - buvęs maistas ir degėsiai.

Kasinėjant buvo rasta ir titnago skeveldra, dideli gintaro gabalai. Didesnių ir mažesnių gintaro gabalų per du metus yra surinkta apie 80.

"Visi gintarai neapdirbti, kol kas neradome nė vieno dirbinio. O gal jie nieko negamino iš gintaro, o tik prekiavo juo, mainydavo į bronzą? Šis klausimas ir daugybė kitų verčia nuolat sugrįžti į šią gyvenvietę ir rinkti duomenis apie čia gyvenusių žmonių kasdienybę", - sakė Miglė.

PILIAKALNIS. Dr. Miglė Urbonaitė-Ubė identifikavo Kukuliškių piliakalnį.

Tyrimų metu taip pat buvo išsiaiškinta, kad ši bendruomenė mokėjo lydyti bronzą, tai rodo 2017 m. aptiktas tiglio fragmentas, nors bronzos dirbinių kol kas aptikti nepavyko.

Pasak archeologės, tai nenuostabu, nes metalas buvo itin brangus ir vertinamas, tad nesimėtė bet kur, kaip ir šiomis dienomis sunkiai galėtume surasti gatvėje besimėtančio aukso ar didesnio nominalo monetų.

Pasak archeologės, šioje vietovėje yra itin netinkamas dirvožemis išlikti organinėms medžiagoms, kurios yra nesudegusios. Todėl rasti kriauklių, gyvūnų, žuvų ar žmonių kaulų buvo sudėtinga. Mokslininkai atrado tik keletą didesnių kaulų, kurie, spėjama, priklausė arkliui.

Gintarinė pilis po vandeniu?

Kadangi Pajūrio regioninis parkas socialiniuose tinkluose paskelbė, kad archeologai atrado gintarinę pilį, archeologai pašmaikštavo, jog iš rastų gintaro gabalų pilį būtinai reikia atstatyti.

Vlado Žulkaus teigimu, ši pilis Lietuvos pajūryje yra ne pirmoji. Pirmosios, anot profesoriaus, reikėtų ieškoti po vandeniu, ten turėtų būti išlikę ir autentiški pilies pamatai.

GINTARINĖ PILIS. "Neatmetame galimybės, kad kažkada čia bus atstatyta gintarinė pilis", - sakė Darius Nicius.

"Moksliniu aspektu tai yra labai įdomus radinys, tuo labiau, kad jis yra ganėtinai gerai išlikęs, nenuartas, nenukastas, nesubjaurotas. Po poros trejeto metų jau žinosite, kaip pilis atrodė. O dėl to, ar ji gintarinė, ar ne, čia jau galima ginčytis", - sakė V. Žulkus.

Pajūrio regioninio parko direktoriaus Dariaus Niciaus teigimu, yra planuojama Kukuliškių piliakalnį pritaikyti turistų lankymui. Kaip teigė direktorius, dažniausiai žmonėms piliakalniai asocijuojasi su tuo, kad jau iš toli galima išvysti kalną, tačiau Kukuliškiuose šio reginio nėra.

"Mes ne vieną kartą esame sulaukę žmonių klausimų - tai kur tas piliakalnis? Tad mūsų užduotis yra kažkokiomis šiuolaikinėmis priemonėmis pabandyti suteikti vaizdą, kad žmonės galėtų įsivaizduoti, kaip viskas buvo. Neatmetame ir galimybės, kad kažkada čia bus atstatyta gintaro pilis. Lauksime daugiau radinių ir archeologų išvadų", - pasakojo D. Nicius.

Rugpjūčio mėnesį Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto archeologai tęs archeologinius tyrimus Kukuliškių piliakalnyje, tačiau šįkart jau kitoje vietoje.

Pasibaigus tyrimams visi Kukuliškių piliakalnyje rasti radiniai bus perduoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejui.

TYRIMAI. Rugpjūtį archeologiniai tyrimai bus tęsiami.