Adolfo Tortilovičiaus fon Batocki pėdsakai Rytų Prūsijos politiniame gyvenime (2)

(Pabaiga. Pradžia 2021 01 24)

1914 m. spalio mėn. Vokietijos karalius Vilhelmas II pakvietė A. fon Batocki tapti Rytų Prūsijos provincijos oberprezidentu.

Faktiniam provincijos adminstracijos vadovui teko dorotis su karo su Rusijos imperija metu patirtais didžiuliais nuostoliais.

Daug pastangų pareikalavo ir I pasaulinio karo sukeltų padarinių likvidavimas. Labiausiai nukentėjo rytinis ir šiaurinis Rytprūsių ruožai, patyrę kavalerijos generolo Aleksandro Samsonovo, pėstininkų vado generolo Fadejaus Siverso ir generolo Paulo fon Rennenkampfo vadovaujamų dalinių puolimus.

Tačiau vėliau, likviduojant karo padarinius, išryškėja Paulo fon Hindenburgo ir A. Tortilovičiaus fon Batocki tandemas, ištraukęs visą Rytų Prūsiją iš prarajos.

A. fon Batocki neabejotinai reikia laikyti žmogumi, sugebėjusiu atkurti sugriautą Rytų Prūsiją.

Dar 1916 m. kancleris Theobaldas fon Bethmanas Hollwegas pasiūlė jam tapti Vokietijos maitinimo aprūpinimo ministru (pranc. ministre de l'alimentation allemand).

Dėl, be jokios abejonės, aršios prancūzų ir vokiečių ne tik fizinės, bet ir psichologinės kovos nemaža dalis politikų buvo šaržuojami, tarp jų ir pats A. fon Batocki. Pavyzdžiui, 1916 m. satyriniame savaitiniame laikraštyje jis buvo pašaipiai vaizduojamas kaip "Le dictateur aux ventres" (liet. pilvų diktatorius).

Keletą metų svetur padirbėjęs valstybės tarnyboje, trumpam sugrįžo eiti Rytų Prūsijos provincijos prezidento pareigų, tačiau įdomu tai, kad pasirašius Versalio sutartį iš šių pareigų atsistatydino. Tai buvo savotiška jo nepaklusnumo akcija.

Kas galėjo lemti tokį apsisprendimą, galima numanyti. Būdamas savo krašto aukščiausiu pareigūnu, čia gyvenęs ir dėjęs nemažai pastangų jam atkurti, nesusitaikė su mintimi, kad atkovotas kraštas turėtų būti sukarpomas kažkokių valstybių sąjungininkių valia.

Artėjant valstybinės karjeros pabaigai, oberprezidentas A. fon Batocki nerimastingai žvelgė ir į tuomet Rytų Prūsijoje tvyrojusią socializmo šmėklą. Tokioms pažiūroms susiformuoti įtakos turėjo jo kilmė ir gyvenamoji aplinka.

Tokie nuogąstavimai, deja, išsipildė, nes Rytprūsiai buvo artimesni bolševizmui nei bet kuri kita Vokietijos žemė. Eksklavą po Versalio sutarties skyrė tik dvi naujai įsteigtos valstybės - Lenkija ir Lietuva, kurios buvo Vokietijos oponentės.

Tos oponuojančios valstybės, jo akimis, remdamosi neteisingai interpretuojamais argumentais, reikalavo sau dalies Rytprūsių.

Buvo rizikos, kad bus prarasta ne tik visa Vakarų Prūsija, bet ir likusi Rytų Prūsijos dalis išliks tik kaip "laisva Karaliaučiaus valstybė" (vok. Freistaat Königsberg).

Dėl Berlyne įvykusios Lapkričio revoliucijos 1918 m. Rytprūsiai buvo suskaldyti į kelias stovyklas, nes ne visi pritarė tokiems veiksmams. Ypač elitas buvo gana priešiškas demokratiškai nusiteikusios visuomenės atžvilgiu.

Konfliktuojančios stovyklos tam tikru mastu laikėsi nacionalinės drausmės, susikūrė nepartinės organizacijos, tokios kaip Rytų Vokietijos Tėvynės tarnyba (Der Ostdeutsche Heimatdienst) ir Rytų Prūsijos Tėvynės lyga (Heimatbund Ostpreußen).

Rytprūsių provincijos prezidentas A. fon Batocki vis dar buvo pajėgus atlikti savo funkcijas.

Jis kurį laiko ėjo savo pareigas, tačiau 1919 m. sausio 19 d. vykusius Vokietijos nacionalinio susirinkimo rinkimus laimėjo socialdemokratai ir tų pačių metų liepą A. fon Batocki perdavė provincijos valdymą jų atstovui Augustui Winnigui.

Jau kaip buvęs Rytų Prūsijos provincijos prezidentas 1925 m. pasakė viešą kalbą, kurioje pasisakė už autonomiją ir prieš demokratinę teisę.

Pasigilinus į kalbos turinį išaiškėja, kad bavarų, viurtembergiečių ir kitų žemių liaudies netenkina valstybės (centro) leidžiami įstatymai, kurie dažniausiai yra palankūs nebent tik pačiai vyriausybei, taip pat išreiškiami nuogąstavimai dėl revoliucijos, kuri tėra "tos nesusipratėliškos vakarietiškos demokratijos pamėgdžiojimas".

Taigi, apibendrinant visą įvairialypę A. Tortilovičiaus fon Batocki biografiją, kartu ir giminės istoriją, galėtume prisiminti vokiečių istoriko Andreaso Kosserto teiginį, jog "Adolfas Tortilovičius fon Batocki yra turtingiausias Rytų Prūsijos žemvaldys". Dar reikėtų pažymėti, jog, būdamas ištikimas savo tėvynei, tuo laiku siekė pačių geriausių sprendimų.

Savo laikmečiu jis buvo herojus. Aišku, jis buvo nacionalistinių ir monarchistinių pažiūrų. Negalėtume laikyti jų savaime blogomis, nes tuo metu tai buvo gana įprastas reiškinys tarp aristokratijos.

Vien įvardijimas, kad jo šaknys sietinos su lietuviškumu, rodo tai, kad lietuviai gan stipriai asimiliavosi su vokiečiais, ir tas tautybės ar kilmės aspekto išryškinimas iš šių dienų dienų perspektyvos Rytprūsių istoriją padaro ne tokią vienpusišką.

Daugiau kaip penkis šimtmečius vykusi įvairių tautų asimiliacija giliai persmelkė visus Rytų Prūsijos regiono gyventojus.

Be abejo, ir pats A. Tortilovičius fon Batocki gana sunkiu laikotarpiu pasižymėjo kaip vienas iš žinomų Vidurio Europos politikos veikėjų, nepaisant to, kad daugybės prancūzų karikatūristų buvo pašiepiamas kaip "dietos diktatorius" ir pan. Itin karštoje geopolitinėje aplinkoje Rytprūsių regiono vadovo postas išryškino A. Tortilovičiaus fon Batocki kaip politiko veidą.