"Vakarų ekspresas". 1992 07 25 ir 28

Tad ką kalbėti apie pačią savarankiško jaunos valstybės gyvenimo pradžią... Tai buvo laikai, kai tapti muitininku, pasieniečiu ar policininku galėjo kone kiekvienas to panorėjęs.

Tiesa, negali sakyti, kad į tas struktūras pateko tik blogi žmonės. Būta ir idealistų, ir tikrų savo šalies patriotų. Tačiau tokie dažniausiai lieka nepastebėti, o užkliūva "blogiečiai".

"Nepavyko nustatyti"

"Užkardos vado pavaduotojas, sovietinėje armijoje buvęs praporščiku, atvažiuoja, pasiima automatą ir išvyksta su pasigėrusiais draugužiais rusais. Pasiima tarnybinį laivą ir plaukia į marias, Nidą. O pasieniečiai - net jei ir kontrabanda gabenama - be jo sutikimo laivo negali paimti", - VE reporteriams guodėsi Pakrančių apsaugos tarnybos Rusnės užkardos pasieniečiai.

Taip jau sutapo, kad tame pačiame laikraščio numeryje žurnalistams savą pažinties su pasieniečiais istoriją papasakojo "Kauko" - vieno pirmųjų privačių laivų atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje - savininkas Kęstutis Miniotas:

"Nutarėme į reisą pasiimti vaikus, tik nežinojau, kaip. Paskambinau Pakrančių apsaugos rinktinės vadui Algimantui Leišiui. Jis atsakė: "Nežinau, tikriausiai negalima, bet aš išsiaiškinsiu. Kitą dieną A. Leišis pranešė, kad vaikus reikia įtraukti į laivo "rolę" (taip jūreiviai vadina įgulos narių sąrašą), reikalingi jų asmens ir tėvų dokumentai, patvirtinantys tėvystę.

Liepos 6 dieną prisišvartavome prie muitinės punkto Kopgalyje. Muitininkai patikrino, viskas buvo tvarkoje. Pasienio vyr. kontrolierius Artūras Venckus, atėjęs į laivą, pareiškė: "Turiu teisę sulaikyti jus dviem valandoms, o jei reikės - ir parai." Pradėjo tikrinti dokumentus, su mumis nekalbėjo. Praėjus valandai pareiškė, kad neturime teisės su vaikais išplaukti. Paklausiau, kodėl, juk į laivo "rolę" vaikų pavardės įtrauktos, yra jų dokumentai. "O kur patvirtinimas, kad vaikai jūsų?" Nusileidęs į apačią, paėmiau lietuviškus pasus, atnešiau ir padėjau ant stalo. Venckus pavartė pasą ir tarė: "Aš ant lietuviškų pasų skersą dedu, man galioja tiktai sovietiniai pasai." Aš buvau šokiruotas. Pasakiau, kad apie vaikų išvykimo tvarką kalbėjau su ponu Leišiu. "Man Leišis ne autoritetas." Paklausiau, kas jam autoritetas".

Rinktinės vadai, po K. Minioto ir jo įgulos narių skundo atlikę tarnybinį patikrinimą, žurnalistams pranešė, jog "nepavyko nustatyti", kad A. Venckus taip kalbėjęs, kaip papasakojo laivo savininkas. Atvirkščiai - esą pastarasis pažeidė įstatymus, nes vaikus gabeno su netinkamais dokumentais.

Kapinių mados

Sunki buvo ta savarankiškumo pradžia. Kasdien didėjančios kainos smaugė visus. Infliacijos grafikai puikiai atsispindėjo... kapinėse - paminklų pavidalu.

"Naujose Lėbartų kapinėse buvo susizgribta apriboti paminklų aukštį - dvimetrinės skulptūros ar akmenų plokštės dygo viena po kitos. Net vyko neskelbtas konkursas - kas didesnį puntuką ant kapo užridens. Lyg ir pavyko įsisprausti į standartą - tolimesnių eilių paminklai skiriasi tik forma ir pločiu.

Artėjant prie mirusiųjų 1990 metais kvartalo paminklai visai sumažėja ir susmulkėja. Be to, ištisai vyrauja pilka teraco spalva. Juodas akmuo - reta išimtis. Dar retesni - skulptūriniai paminklai.

Pernai ir šiemet pasitraukusieji iš gyvenimo ilsisi po mediniais kryželiais. Ne vienas toks kryželis stovės ilgai, gal net kol supus. Nenuostabu. Laidotuvių išlaidos išmuša iš normalių gyvenimo vėžių ne vieną žmogų. Pastatyti mirties metinėms paminklėlį tikrai retas kuris beišgali", - iš Lėbartų pranešė VE reporteriai.

Vaikelių tylėjimas

O kai perskaitai dar vieną reportažo iš Macikų pensionato, šįkart iš vaikų skyriaus, dalį, gyvenimas galutinai pasidaro nebemielas.

"Jeigu negali prašnekinti žmogaus, paklausyk jo tylėjimo. Sužinosi daugiau negu apkurtintas žodžių srauto...

Mano mama silpnaprotė, tėvas - mamos brolis. Mano kojos lūžinėjo, po to suaugdavo, todėl tapo panašios į raidę S. Vienintelis mano judesys - mirkčioju, kai ant akių sutūpia musės.

Mano tėvai - pedagogai. Aš esu mažas idiotas. Rankos mano visąlaik pririštos prie lovos, nes aš jas tol grūdu į burną, kol perplėšiu lūpas.

Aš irgi stoviu pririštas prie lovos, vystyklu lyg tramdomaisiais marškinėliais suvaržytas. Kad nesudraskyčiau veido. O Janė iš gretimos palatos iki kraujo susikramtė koją. Mes niokojam save tol, kol nesuleidžia vaistų. O vaistų nėra.

Aš šaukiu. Niekas nesupranta, kodėl. Nežinau, kas mane pagimdė. Mano rankos ir kojos surakintos. Negaliu jų ištiesti, todėl esu panašus į bjaurų paukštį. Sako, galėčiau net judėti, jei kasdien būtų masažavę. Bet masažistės nėra.

Aš esu didžiule galva, trijų pirštų storumo rankom, kojom, vyro plaštakos pločio kūneliu. Mano akys didelės ir gražios, bet aš niekur nežiūriu. Kai mama atvažiuoja lankyti, vis klausia gydytojos, kada aš pradėsiu eiti į mokyklą..."