"Vakarų ekspresas". 1992 07 11 ir 14

Todėl turbūt nieko nuostabaus, kad 1992-aisiais jokių šventimo tradicijų ji dar neturėjo - skirtingai nuo dabartinio masinio "Tautiškos giesmės" giedojimo. Tada vienintelis šios šventės atributas buvo vėliavos ir... tuščios parduotuvių lentynos.

"Valstybės dieną klaipėdiečiai sutiko nervingai blaškydamiesi po parduotuves ir ieškodami duonos (kai kurie - ir pieno bei varškės). Užtat plevėsavo trispalvės, patetiškai kalbėjo televizijos diktoriai, rodė "Mindaugą" ir marširavo Lietuvos kareiviai.

Tokie dalykai tik diskredituoja Valstybės dieną, jeigu jau nutarta ją švęsti. Nejaugi buvo sunku šeštadienį atvežti daugiau duonos, miltų, pieno (kad ir nauja kaina - valgyti juk reikia), bet ne - lengviau geltoną-žalią-raudoną vėliavą ant prekybinių įstaigų iškelti.

Patriotizmas - tai ne mušimasis į krūtinę ("Aš myliu Lietuvą!") ir bėgiojimas po mitingus; patriotizmas - visų pirma nuolatinis ir kantrus darbas tos pačios Lietuvos labui. Ir visai nesvarbu, kuo tu dirbi - deputatu ar krovėju. Galima pasakyti, kad prekybininkai savo darbo neatlieka. Ką gi - šventės tapo lietuviškos, o tvarka liko sovietinė", - išvadą po šventės padarė VE apžvalgininkas Vygantas Vareikis.

Jis, beje, viešai suabejojo, ar popiežiaus įpareigotas Kulmo vyskupas Heinrichas Haidenreichas karūnas (nukaldintas Rygos meistrų) Mindaugui ir jo žmonai Mortai ant galvų uždėjo būtent liepos 6-ąją. Anot jo, tai galėjo atsitikti ir liepos 13-ąją. Be to, iki šiol niekas 100 proc. nepasakė, kur tai atsitiko - gal specialiai vainikavimo iškilmėms sumūrytoje pirmojoje Vilniaus katedroje, o gal dabartiniame Palatavio piliakalnyje esą stovėjusioje Latavos pilyje.

Štai kokios baltos dėmės atsiranda istorijoje, jei tokie įvykiai nefiksuojami feisbuke! Būtų nepatingėjęs Mindaugas paspausti savo medinio "iPhone" mygtuko, turėtume dabar jo asmenukę su žmona bei vyskupu ir nesiginčytume nei dėl datos, nei dėl vietos.

(Beje, Lietuvos feministės tą datą galėtų švęsti ypatingai - kodėl jos nepaskelbus, pavyzdžiui, Mortos karūnavimo diena?).

Apie Šventosios respubliką

Ir šiek tiek iš Lietuvos istorijos. Žinia, 1918-aisiais dabartiniame Varėnos rajone buvo įkurta Perlojos respublika, vienijusi Perlojos miestelį ir 10 kaimų ir gyvavusi keletą metų. Perlojiškiai drąsiai kovojo tiek prieš rusus, tiek prieš lenkus, vietos savigynos būrys kartą net apšaudė Lietuvos delegaciją.

Situacija 1992-ųjų Šventojoje nebuvo tiek įkaitusi, bet būtent tada pasigirdo vietos gyventojų, nusivylusių vargana kurortinio miestelio padėtimi, raginimai valdžiai grąžinti jam savarankiškumą.

Pagrindinis jiems iškilęs klausimas buvo toks: mes kaimas ar miestas? "Jei mes - palangiškiai, tai norime lygių teisių su jais! - pareiškė šventojiškiai. - O jei ne, imkite ir peržiūrėkite 1970 metų sovietinį vyriausybės nutarimą dėl Palangos miesto ribų išplėtimo, kad Šventosios gyvenvietės, Būtingės, Užkanavės, Monciškės kaimai vėl taptų kaimo apylinke."

"Mes - ne Palangos šašas!" tada deklaravo šventojiškiai. O kaip jie jaučiasi dabar? Taip, dabar Šventoji turi seniūniją, turi herbą ir net himną, ir uostą turėjo - kol smėlis jo neužpustė, bet dideliu savarankiškumu (nepainioti su savavališkumu statybų srityje) ten, panašu, nekvepia...

Slėptis buvo kur

O štai klaipėdiečiai karui su niekuo nesiruošė. Jie tik stengėsi prižiūrėti tai, kas buvo ruošta karui, ir kur kas rimtesniam - tarp sovietų ir kapitalistinio pasaulio. VE aplankė svarbiausias miesto slėptuves.

"Bunkeris Dubysos g. 39A. Klaipėdos valdymo punktas. Bendrasis plotas - 6111 kv. m. Slėptuvė, kurioje avarijos arba karo metu dirbtų miesto valdžia. Būtent iš šio bunkerio 1991-ųjų sausio 13-ąją buvo įjungtos miesto gamyklų sirenos.

Prieš 8 metus įrengtame punkte yra viskas: radijo sistemos, telefonai, teletaipai, telegrafai, jau minėta perspėjimo sistema, autonominė elektros pastotė.

Jekaterina Zakrevskaja, bunkerio saugotoja, vedžioja mus visais koridoriais. Kabinetas Nr. 5. Lentelė ant durų - "Meras". Čia nelaimės atveju dirbtų miesto meras Benediktas Petrauskas, beje, slėptuvėje pabuvojęs nekart. Kabinete - du puikūs foteliai, rašomasis stalas ir miesto planas rusų kalba.

Kabinetas Nr. 15 - "Tarybos pirmininkas". Vytautui Čepui pasisekė labiau: yra sofa, sekcija, joje - servizas ir arbatos pakelis. Beveik jauku, jeigu ne šaltos sienos ir civilinės gynybos stendai. Už durų, pažymėtų 22-uoju numeriu, - bufetas. Atrama, primenanti barą, spinta ir Lenino portretas ant grindų - senieji šeimininkai jo nepasiėmė."

Mieste slėptuvių būta ir daugiau. Vienos geriausių - trys slėptuvės "Vakarų laivų remonto" įmonėje, jose būtų tilpę net 1 920 žmonių. Tiesa, kiekvienam sėdėti skirta tik 45 cm. Vienoje iš šių slėptuvių - įmonės valdymo punktas, autonominė elektros pastotė, kuri galėjo veikti tris paras (tiek rezervuaruose tilpo dyzelinio kuro).