"Vakarų ekspresas". 1992 05 28

Sunku pasakyti, kiek buvo naudos iš to, kad viename iš 1992-ųjų gegužės numerių "Vakarų ekspresas" išdėstė svarbiausias neseniai patvirtinto miesto biudžeto eilutes. Tų skaičių pateikimo prasmė buvo ne tiek informacinė, kiek švietėjiška.

"Gal ir išvarginau skaitytojus su šia virtine skaičių, - neslėpė straipsnio autorius Alvydas Ziabkus, - tačiau metų biudžetas, jo paskirstymas miesto gyventojams turi rūpėti labiausiai. Užsienyje miesto biudžetas skelbiamas spaudoje. Švedijoje kiekvienas pilietis bet kurioje bibliotekoje gali susipažinti su šalies, savo miesto biudžetu. Tai visiškai normalu ir suprantama. Kiekvienas pilietis turi teisę žinoti, kur nukeliauja jo pinigai.

Jei ir pas mus miesto biudžeto projektas būtų spausdinamas gerokai prieš jo svarstymą, klaipėdiečiai per savo deputatus patys galėtų formuoti uostamiesčio biudžetą. Gyventojai geriau jaučia, kur reikia daugiau, o kur lėšos paprasčiausiai švaistomos. Siūlau atidžiau išanalizuoti šiuos prabėgom išvardintus biudžeto išlaidų skyrius. Visiems gali prireikti nors minimalių žinių apie savo miesto biudžetą.

Turėtume sulaukti tokių laikų."

Ta proga žurnalistas pakalbino Klaipėdoje viešėjusį Denį Zelį (Dennis Zell), politologijos mokslus Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA) baigusį 23 metų jaunuolį. Šis jau keletą mėnesių gyveno Kaune ir rinko informaciją iš mūsų šalies savivaldybių ataskaitai, kuria remdamosis JAV nevyriausybinės organizacijos turėjo paruošti humanitarinės ir techninės pagalbos Lietuvai programą.

Amerikietis pirmiausiai nusistebėjo Klaipėdos miesto tarybos narių skaičiumi (žinia, pirmąją kadenciją Taryboje dirbo net 61 deputatas): "Kokiu būdu galima priimti protingą ir racionalų sprendimą, kai jūsų tiek daug?"

D. Zelis pateikė nemažai įvairių patarimų. Į kai kuriuos jų galėtų įsiklausyti ir dabartiniai Lietuvos valdantieji - nepaisant to, kad tie patarimai nuskambėjo prieš ketvirtį amžiaus:

"Reikia atsisakyti centralizavimo ir daugiau teisių duoti miestams. Miesto valdybos geriau žino, ko reikia jų gyventojams. <...>

Dar vienas būtinas žingsnis - skatinti smulkų biznį. Jis dvejus metus neturėtų būti apmokestinamas. Ar jis užsiiminėja gamyba, ar perpardavinėjimu - ne Vyriausybės, o privatus žmogaus reikalas. Suklestėjus smulkiam bizniui, išnyks socializmo reliktas - juodoji rinka.

Prekių kainos kyla dėl didelių verslininkų mokesčių. Vyriausybė žmogų apiplėšia du kartus: per taip sukeltas kainas ir per mokestį nuo atlyginimo. Palyginus su kainomis, esant mažiems atlyginimams, gyventojai moka per didelius mokesčius. Apskritai žmonės atskaičiuojamų mokesčių sumą panaudotų kur kas geriau ir naudingiau nei valstybė."

Nuo to laiko praėjo 25-eri. Ir ką? Klaipėdos miesto taryba sumažėjo net 30-ia galvų. Neblogai, nors, pasak D. Zelio, daugiamilijoninį Los Andželą jau tada valdė 15 žmonių taryba. O štai smulkiojo (ir vidutiniojo) verslo skatinimas... O atlyginimai ir mokesčiai... Kažkaip labai jau iki skausmo pažįstamas ir šiandieniškas yra tas sakinys iš 1992-ųjų: "Palyginus su kainomis, esant mažiems atlyginimams, gyventojai moka per didelius mokesčius"...