"Vakarų ekspresas". 1992 05 16 ir 19

Iš principo ši informacija su mūsų kelionėmis į 1992-ųjų Klaipėdą niekaip nesusijusi. Tik tiek, kad viena Astra Valentina uostamiestyje yra viešėjusi, ir gana ilgai...

Taigi, tų metų gegužę ėjo jau aštuntas mėnuo, kai Klaipėdos uoste nepajudinamas stovėjo argentiniečių laivas "Astra Valentina". Stovėjo jis dėl to, kad...

Žodžiu, 1991-ųjų lapkričio 8 dieną sugedusiu varikliu atplukdžiusi grūdų krovinį, "Astra Valentina" visu greičiu rėžėsi į uosto krantinę. Ant šios stovėjęs portalinis kranas nuskendo mariose. Kraną ištraukė ir supjaustė metalo laužui. Daugiau jis niekam tinkamas nebuvo.

Plyšį krantinėje užtaisęs uostas apskaičiavo (pasaulinėmis kainomis), kad "Astra Valentina" jam padarė 10 milijonų dolerių žalą. Todėl, kol laivo savininkas, Argentinos kompanija "Astramar", nesumokėjo pinigų, jam ir neleista išplaukti.

Argentiniečiai lengvai atsisveikinti su milijonais neskubėjo. Prasidėjo ilgos derybos tarp laivininkų, draudikų ir Klaipėdos prekybos uosto.

"Vienas po kito į Klaipėdą važiavo argentiniečiai, anglai. Važiavo be pinigų ir grįžę nesiuntė pašto perlaidų. Uostas sumažino savo nuostolius iki 5 milijonų, vėliau - iki 3,5 milijono", - rašė "Vakarų ekspresas".

Nepaisant to, argentiniečiai mokėti tokių pinigų nesirengė. Todėl "Astra Valentina" jūreiviai laikinai tapo klaipėdiečiais. Čia jie aklimatizavosi visai sėkmingai. Tiesa, giedrą draugystės dangų, anot VE reporterių, temdė vienas kitas debesėlis.

"Vyriausiasis policijos komisariatas gavo argentiniečių pareiškimą, kad jūreivius terorizuoja profesionalių laisvo elgesio mergužėlių "menedžeriai", primygtinai rekomenduodami turėti artimus santykius su profesionalėmis, o ne su mėgėjomis", - rašė laikraštis.

Reikia pažymėti, kad pradžioje, kol turėjo pinigų, šlovingieji Argentinos jūreiviai santykius turėdavo su visomis, kurios tik nieko prieš. Vėliau, kai santaupos ėmė sekti, santykiai tapo nereguliarūs. Žmonės kalbėjo, kad juos ilgiau palaikė tik radistas, vienintelis iš visos įgulos nepanoręs išvykti tėvynėn besikeičiant pamainoms.

Dar labiau svečių gyvenimas apsunko, kai vieną pavasario dieną vagys iš "Astra Valentinos" išnešė videomagnetofoną, kuris veikė tik PAL sistemos atmaina, skirta kelioms Pietų Amerikos valstybėms. Kitaip sakant, vagims šis grobis buvo bevertis, o argentiniečiai liko be galimybės sukti tuos 200 vaizdo kasečių gimtąja kalba, kurios liko laive.

Kada gi "Astra Valentina" paliko mūsų uostą, dabar neatskleisime - laukite kitų šios apžvalgos dalių. Pasakysime tik tiek, kad šiuo metu laivo statusas įvairiuose registruose nusakomas trumpu anglišku žodžiu "dead".

Ši žinia - tikrai liūdna. Ypač jeigu jums yra maždaug 25-eri, jūs esate tamsaus gymio ir tamsių akių, ispanų kalba jums skamba taip pat gražiai kaip gimtoji lietuvių (arba rusų), o mama apie tėvą yra pasakiusi, kad jis ją metė jums dar negimus...

Tos moterys, kurioms nenusišypsojo laimė pamatyti gyvus argentiniečius ar kitus Pietų, Centrinės ar Šiaurės Amerikos gyventojus, tais laikais tenkinosi žiūrėdamos meksikietiškus serialus. Tokius, kaip "Turtuoliai irgi verkia"...

"Sekmadienį, karštą pusiaudienį, ėjau Gedimino prospektu Vilniuje. Buvo nepaprastai mažai žmonių, kaip pasaulio futbolo finalinių rungtynių valandomis. Keli girtuokliai, įsimylėjėliai, vaikai. Pro atvirus langus girdėjosi žodžiai: "Ar tu tikrai mane myli, Mariana?.." Šios "skystos" melodramos, kurioje po maždaug 300 serijų gerieji apsives, o blogieji bus nubausti, pasisekimas rodo, kad visuomenė (ir Lietuvoje, ir NVS) pasiilgo pasakos - situacijos, kurioje viskas aišku, o užkulisių žaidimas žiūrovui taip pat žinomas ir suprantamas. Žmonės pasiilgo gyvenimo atvirkščiai", - VE puslapiuose konstatavo Vygantas Vareikis.

Tikrai jau - gyvenimas tų metų Lietuvoje buvo toks, kad norėjosi pasakos. Nors per televizorių. Nes už lango buvo visai ne pasaka.

"Liūdnas bus sezonas. Todėl, kad nėra pinigų, cemento nėra. Gatvėse atjungiamas apšvietimas, ryjantis milijonus. Tos gatvės purvinos. Trečdalis tualetų neveiks. Antrą pusmetį, jei taip, neišgyvensim. Kreipėmės į Vyriausybę, kad padėtų, kitaip kurortinė saulė šiemet retą šildys ir reta piniginė pasipildys. Didelio svečių antplūdžio nesitikėkim", - laikraščio korespondentui Palangoje guodėsi kurorto meras Rimantas Mikalkėnas.

Arba štai situacija su vaistais, kurią apibūdino Vaistų sandėlio direktoriaus pavaduotoja Paulina Šidlauskienė: "Niekuo negalim pradžiuginti. Vaistų gaunam labai mažai. Buvusios SSRS vaistų fabrikai produkciją siųsti sutinka nedelsdami, bet reikalauja apmokėti iš anksto. Deja, Vyriausybės skirtus 12 milijonų išleidom skolom užmokėti, o daugiau kreditų negauname. Tad kol kas turim tik Lietuvoje gaminamų vaistų ir šiek tiek iš Latvijos bei Nižnij Novgorodo.

Tiesa, neseniai iš Švedijos ir Vokietijos gavom "Eufulino" ampulių, bet labai mažą kiekį, todėl jos visos bus skirtos ligoninėms. Siūlo vaistus pirkti ir vietiniai verslininkai, bet tokiom kainom, kad joks pirkėjas neįkąstų. Ypač trūksta vaistų nuo galvos skausmo ir analgetikų. Vatos turim daug, bet ji labai brangi ir, ko gero, greit vėl brangs"...

Ką čia apie vaistus, jei net bananų, atvežtų į Klaipėdą vieno Vokietijos verslininko, nesugebėta išsaugoti ir parduoti.

Taigi, toks vokietis Enrikas Doeringas iš Kosta Rikos už 15 tūkstančių markių nusipirko 8 tonas bananų. Jas ketino parduoti Klaipėdos vaisių ir daržovių prekybos įmonei. Bananai atplukdyti keltu iš Mukrano. Buvo jie vagone-šaldytuve, o štai geležinkelininkai sumanė bananus perkrauti į paprastą vagoną.

Tai, kad bekraunant 40 dėžių (po 20 kg) apskritai dingo, menkas nuostolis - palyginti su tuo, kad ant saulės keturias paras paliktame vagone pastovėję bananai supuvo... Maža to, kad pasielgė kaip tikri sovietmečio atgrubnagiai proletarai, geležinkelių atstovai nelaimingąjį vokietį už vagono prastovą dar nubaudė 5 000 rublių bauda.

Nesunku atspėti, ką apie mus galvojo Enrikas Doeringas. Net bananų respublikos vardo mes nebuvome verti...