"Vakarų ekspresas". 1991 11 05

Ar jums niekada nekyla minčių, kad gimėte ne toje šalyje? Na, tiesiog vidumi jaučiate, kad būtumėte savas JAV indėnų rezervatuose ar tarp aukštuomenės kuriame nors iš Monako kazino, jums nekeltų rūpesčio šildymo kainos Lietuvoje, nes net ir ankstų sausio rytą prabėgtumėte 5 km Las Kantero pliažo pakrante Las Palme bei įkaitęs pūkšteltumėte į Atlanto vandenis, o gal iki sąmonės netekimo gertumėte degtinę Vladivostoke su kolegomis dokininkais? Ir būtumėte laimingas, nes jūs - savo šalyje.

Įdomu, kaip dabar, jau užaugusi, jaučiasi Vitalija Pagudaitė? Esanti savoje šalyje ar ne?

Pradėkime nuo pradžių. Vitalija gimė 1990-aisiais Lietuvoje. Po metukų nuo vėžio mirė jos mama. Mergaitę globoti ėmėsi močiutė, kol į Tauragę iš Kanados neatvyko tolima giminaitė Aldona Berra. Moteris užsidegė troškimu Vitaliją įsidukrinti.

Buvo greitai sutvarkyti visi dokumentai, net gautas specialus leidimas iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, o vienas Kanados senatorius garantavo, jog mergaitė bus prižiūrima, net numatyta, kokią mokyklą ji lankys.

Žodžiu, spalio 18-ąją laineris jau būtų skraidinęs Vitaliją į Torontą, bet likus dviem dienoms mergaitės krikštatėvis Vytautas Paguda su ja dingo iš močiutės namų.

"Ant kojų sukelta policija siautė po visą rajoną, Respubliką, tikrino Pagudų giminės artimuosius bei gerus pažįstamus. Savivaldybėje vyko "ekstra" posėdžiai. Tokio sujudimo nebuvo net didžiausio sukrėtimo dienomis. Ko norėti - tarptautinis skandalas! Per televiziją buvo paskelbta V. Pagudos paieška, parodyta jo fotografija. Kriminalinis nusikaltėlis?" - rašė VE.

Kitą dieną V. Paguda pats prisistatė į policiją: "Ieškot kaip nusikaltėlio. Atėjau. Kur mergaitė - nesakysiu, tik žinokit - gerose rankose. Norit - karkit, norit - šaudykit, bet iš Lietuvos išvežti neleisiu. Čia gimė, čia ir gyventi turi. Mano kraujas. Rojaus nežadu, bet pragyvenimo minimumą garantuoju."

Gal čia tinka posakis: "Nei sau, nei kitiems?" Juk jei būtų galvojęs ne apie save ir savo "kraują", o apie Vitalijos gerovę, būtų suvokęs, kad "pragyvenimo minimumas" mūsų šalyje buvo paprasčiausias pasityčiojimas iš žmogiškojo orumo. Ir, atrodo, tebėra, nors praėjo ketvirtis amžiaus...

Straipsnio autorius Edmundas Paldavičius buvo įsitikinęs: "Mergaitė, užuot augusi ir gyvenusi nerūpestingai, dabar turės dalintis su mumis visomis negandomis, lydinčiomis į negreitą Lietuvos suklestėjimą."

O gal jis klydo? Kas dabar pasakys, kur Vitalijai būtų buvę geriau? Gal ji dabar laiminga ir dėkoja savo krikštatėviui, kad neleido jos išvežti iš gimtinės?

Per daug tų "gal"... Bet... gal iš tiesų gerai tik ten, kur mūsų nėra?

Šiaip ar taip, dabar aišku tik viena - Lietuvos suklestėjimas išties eina negreitai. Teisingiau - lėtai. O visų negandų net neišvardinsime. Viena jų - kainų augimas.

"Pabrangimas neaplenkė ir maisto produktų. Brangs viskas: konditerijos gaminiai, daržovės, mėsa, nes padidintos jų supirkimo kainos kaimo gyventojams. Tik duonos gaminių kainą reglamentuos Vyriausybė. Savaime aišku, kad disproporcija tarp kainų ir atlyginimų pakėlimo ne visur bus tolygiai išlaikyta. Tai labai žmones skaudina, bet..." - daugtaškiais tą 1991-ųjų rudenį kalbėjo ir Klaipėdos miesto valdybos Ūkinės-komercinės veiklos skyriaus viršininkė Irena Beresnevičienė.

Negandų būta ir daugiau.

"Dėl apynių trūkumo nuo spalio 15 dienos "Švyturyje" nutrauktas alaus virimas. Jei nepadės giminingos įmonės, gali būti, kad kovo mėnesį iš viso nebus alaus", - pranešė daryklos generalinis direktorius Algimantas Stanaitis.

O komercijos direktorius Arvydas Kundrotas patikslino, kad kol kas alus, matyt, išvirtas anksčiau, dar tiekiamas barams. Pavyzdžiui, savaitei visiems Klaipėdos alaus barams skirta 3,5 tonos pilstomo alaus ir dar 19 200 butelių.

"Daug tai ar mažai? - skaitytojams paaiškinti bandė VE. - "Apynėlio" alubariui 500 litrų trim keturiom dienoms mažoka. Net darbo dieną teko sutrumpinti. "Bočių" alaus barui praėjusią savaitę 500 litrų alaus užteko vos dviem dienoms. Panaši padėtis ir kituose alubariuose. Tad neturėtų stebinti prie alaus barų nusidriekusios eilės."

Na, ir pabaigoje - dar viena tų dienų neganda, kuria, laimei, su mumis mažoji Vitalija dėl suprantamų priežasčių nesidalino: "Liūdnos žinios. Nuo spalio 30 dienos nustatyta degtinės pardavimo norma: vienam pirkėjui - 3 buteliai."

Ar nebus panašių negandų po paskutiniųjų Seimo rinkimų?