"Vakarų ekspresas". 1991 10 24 ir 26

"Vakarų ekspresas". 1991 10 24 ir 26

Žmogaus mirtis visada iškelia daug klausimų. Įvairiausių - pradedant gyvenimo prasmės paieškomis ir baigiant... kaltųjų paieškomis.

Neturėtų būti nuostabu, kad pastarųjų gretose artimieji neretai mato medikus. Kartais - pagrįstai, kartais - visai be jokio pagrindo. O riba tarp šių dviejų "kartais" - labai trapi.

"Mirė nuo inkstų persodinimo"

"Kam pasiskųsi, mama? Tik Dievui, kad jis atsiųstų nusiraminimą ir susitaikymą su žiauriu ir negailestingu likimu. Bet neduoda užmigti viena įkyri, kaip grąžtas verianti mintis: ar tikrai ta lemtis buvo neišvengiama? Ar tai ne žmonių, vilkinčių baltais chalatais, aplaidumas?" - klausė žurnalistas Edmundas Paldavičius, aprašęs liūdną vienos Tauragės rajono Kalniškių kaimo šeimos istoriją.

"Jolanta Dadūraitė nuo vaikystės sirgo inkstų liga ir vidurinę mokyklą namuose būdama baigė. Nematė nei vaikystės, kaip kiti, nei jaunystės, ir nebepamatys...

Mama nebeišlaikė žiūrėdama į aštuoniolikmetės dukters kančias, ir pasiryžo. Pasiryžo, kad jos inkstas būtų persodintas Jolantai. Tiesa, prieš tai konsultavosi su medikais, atliko reikiamus tyrimus. Vilniuje, Santariškių klinikose, jai garantavo, kad inksto atmetimo nebus, nes organizmas priims kito organą, jei tas kitas - motina, tėvas, brolis. Ir gulė motina ant operacinio stalo dėl šeštojo savo vaiko", - priešistorę aprašė laikraštis.

Deja, po inksto transplantacijos praėjus lygiai trims mėnesiams, Jolanta mirė.

"Ar iš svetimo inkstą būtų paėmę, ar iš lavono - tas pats. Kam reikia apgaudinėti? Suteikti viltį ir vėl atimti. Kažkokio saldimono per daug suleido. Imk dabar ir patikrink. Mirties liudijime parašė: mirė nuo inksto persodinimo. O juk nuo inksto persodinimo kaip tik gyventi turėjo! Niekad nebetikėsiu daktarais", - žurnalistui pasiguodė mama.

Viltis Eligijui

Deja, medikai yra tokie patys žmonės, kaip ir mes visi. Vieni turi empatijos jausmą ar bent elementarų padorumą, kiti - mėšlo krūvą ten, kur turėtų būti širdis. Vieni su tavimi malonūs todėl, kad jaučia pareigą ir atsakomybę, kiti - kad gavo vokelį. Vieni stengiasi išgelbėti beviltiškiausią ligonį, kitiems nerūpi net vaikai.

"Jeigu ne medikų nusikalstamas aplaidumas, berniuko būklė galėjo būti žymiai geresnė. Eligijaus intelektas dar nežuvęs, be to, net dabar yra vilties, kad pasiseks sustiprinti jį ir fiziškai."

Taip cerebrinio paralyžiaus kankinamo mažojo klaipėdiečio Eligijaus būklę apibūdino pirmosios Lietuvoje privačios vaikų invalidų mokyklos direktorė Tamara Lochankina.

"Berniukas negali nei stovėti, nei sėdėti, nenulaiko galvos, nejudina rankų. Ištisas dienas Eligijų prižiūrėdavo persenusi bobulytė. Sėdėdavo prie lango, apkamšytas pagalvėmis ir liūdnai žiūrėdavo į pasaulį, kuriam jis buvo visai nereikalingas. Kai mama eidavo šluoti darželio kiemo, pasodindavo sūnų į sportinį vežimėlį, prisirišdavo prie liemens ir tempdavo paskui save.

Klaipėdoje gyveno daugiau nei 200 tūkstančių žmonių, bet niekas nesiteikė paklausti Eligijaus tėvų: gal padėti? O padėti buvo galima..." - apgailestavo VE reporteriai.

Beje, jie su Eligijumi susipažino tą dieną, kai paaiškėjo, jog galinčiųjų padėti Eligijui vis dėlto yra. Ne, ne medikai tai buvo. Afganistano karo veteranai, kurie berniukui atvežė itališką neįgaliojo vežimėlį.

"Juk galėjote jį parduoti už 30 000 rublių. Kodėl atidavėte vežimėlį visai svetimam vaikui?" - "afganistaniečių" paklausė žurnalistas.

"Gal todėl, kad patys patyrėm, ką reiškia būti niekam nereikalingam. Kuomet visi apsimeta tavęs nematą", - atsakė jie.

"Eligijus dabar galės lankyti Tamaros Lochankinos mokyklą. Kasdieninis masažas sustiprins jį fiziškai, kantrūs pedagogai bandys pažadinti berniuko intelektą. Norisi tikėti, kad kažkada patirta skriauda bus bent iš dalies atlyginta. Bet Klaipėdoje yra 200 protiškai nesveikų vaikų. Ko gero, dar tiek pat yra, kurių jau niekas net nebegydo, juos medicina pasmerkė absoliučiam idiotizmui. Kas padės jiems?" - klausė VE.

Vaičkus parodė veidą. Ir dantis

Lyg pratęsdamas medicinos temą Edas Vaičkus parašė antrąją savo kultinio "Stomatologinio bliuzo" dalį. Pirmoji, žinia, baigėsi tuo, kad herojus, pamatęs, kaip taisomi dantys, pasileido bėgti iš Stomatologijos poliklinikos, o kartu su juo - ir kiti paklaikę pacientai. Taigi, kaip bėglių likimas klostėsi toliau?

"Žmogystai, apie kurios lytį sprendžiau iš sijono, nuo paklaikusio bėgimo iškrito visi dantys, veido sutinimas praėjo, ir ji grįžo į šeimą. Prie Nemirsetos vienas iš mūsų rado visai padorų dantų protezą, kuris ten voliojosi nuo Antrojo pasaulinio karo laikų ir, pasimatavęs, ar jis jam tinka, patraukė Klaipėdos link.

Stomatologinių bėglių greta buvo reta - kaip dantų eilė mano burnoje. Palangos prieigose mus paliko žvejys iš Kintų, kuris sumetė, jog nežinąs, ko čia laksto ir kodėl yra bėgama į šiaurę, o ne pietų kryptimi. Nors į gimtą kaimą būtų grįžęs. Mes bėgome toliau, žvejys liko laukti autobuso, turbūt keikdamas save už šią avantiūrą. "Kurių velnių aš bėgau, juk nė vieno danties neturiu", - turbūt sukosi šveplos žvejo mintys. Mes uždusę pasiekėme Palangą.

Bebėgant pro palangiškio Rolando Rastausko namus man šovė geniali mintis: trumpam užbėgti pas jį ir paklausti, ar verta išsigandus stomatologinių pasiekimų bėgti iki Latvijos sienos. Rolando nebuvo namuose. Bemindžikuojant prie jo durų... mane paliko paskutiniai kiauradančiai draugai.

Nuliūdęs grįžau į Klaipėdą ir atsidaviau miesto stomatologinėms valdžioms. Smulki kaip stinta stomatologė iš pradžių ištraukė iš danties nervą. Nervą raudonos spalvos. Kadangi aš šios spalvos nekenčiu nuo 1917 metų, paprašiau, kad ištrauktų ir kitus nervus <...>

Nejaučiau jokio skausmelio, s. k. s. stomatologė mano burnoje vykdė stomatologinius-mechanizacinius darbus. Kada kitas pacientas, sėdintis šalia, suriaumojo kaip Vladimiras Majakovskis ir rūkstančia burna išbėgo pro duris, koridoriuje pasigirdo bėgančių žmonių kanopinis bildesys. Išspjovęs 1 kg stomatologinio cemento, instrumentus, mechanizmus ir kitus stomatologijos agregatus, pradėjau bėgti ir aš. Šį kartą bėgome pietų kryptimi..."

Beje, prie šio bliuzo pagaliau pasirodė ir Edo Vaičkaus nuotrauka. Jau seniai daug kas norėjo pažiūrėti jam į akis. Kai kurie - ir duoti. Taigi, nuotrauka atsirado, tačiau... iš laikraščio metrikos dingo jo pavardė. Vietoje jos atsirado kita - Gintaro Vaičekausko. To paties, kuriam praėjusį sekmadienį Pajūrio apygardos rinkėjai padovanojo Seimo nario kėdę.

Bet Edas Vaičkus savo blevyzgas "Vakarų eksprese" rašė ir toliau...

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder