Komisariatas užsiėmė tuo, kad rinko 18 metų sulaukusius vaikinus tarnauti į sovietinę armiją. Kad šie nepamirštų, jog 2 ar 3 metų tarnybos neišvengsi, kvietimai prisistatyti į komisariatą jaunuolius pasiekdavo dar gerokai prieš 18-ąjį gimtadienį.
1990-aisiais reikalavimo apsilankyti raudonų plytų pastate Vytauto (tikrai ne Lukošiaus) gatvėje sulaukė ir šių eilučių autorius. Kadangi jis buvo jaunas ir beatodairiškas, pasiuntė (tiesa, mintyse) komisarą Lukošių ant trijų rusiškų raidžių - ikso, igreko ir dar tokios vienos keistos. Ir niekur nėjo, nes nekentė okupantų.
Kitiems, kurie buvo gimę kiek anksčiau, pasisekė mažiau - jie tapo sovietinės armijos dalimi, o 1990-ųjų kovą Lietuvai paskelbus nepriklausomybę - ir savotiškais įkaitais. Kai kurie tų, kurie tarnavo arčiau gimtųjų namų, sugebėjo pabėgti ir grįžti į Lietuvą, tačiau dauguma - o jų buvo daug tūkstančių - liko nešioti kerzinius batus ir uniformą su raudona žvaigžde.
1991-ųjų rugsėjo pradžioje, po žlugusio pučo Maskvoje, pasigirdo kalbos apie tai, kad visi tebetarnaujantys jaunuoliai iš Baltijos šalių - Lietuvos, Latvijos ir Estijos - bus išleisti namo. Kitaip sakant, demobilizuoti.
Apie tai pačioje "sovietijoje" pranešė žiniasklaida, kalbėjo ir armijos vadai, o štai komisaras Lukošius, apsistatęs ginkluotais sargybiniais, nieko nežinojo ir jį aplankiusiems VE žurnalistams negalėjo nieko pasakyti apie maždaug 2 tūkstančių jaunų klaipėdiečių, tebetęsiančių priverstinę tarnybą sovietų kariuomenėje, likimą.
"Skambinau aš į Respublikos komisariatą. Ten sakė, kad irgi jokių paaiškinimų raštu nėra gavę", - tikino komisaras ir spėjo, esą iš sovietinės armijos bus paleidžiami tik tarnybą iki galo atlikę jaunuoliai.
Žinodamas nebeilgą savo įstaigos gyvavimo laiką V. Lukošius, matyt, nujautė, kad jo darbas okupantų armijoje pamirštas nebus, todėl ėmė sukti uodegą bandydamas parodyti lojalumą nepriklausomai Lietuvai. Paklaustas, ką veiks likvidavus komisariatą, net užsisvajojo: "Gal kuriam laikui, kaip konsultantas, būsiu naudingas atitinkamai Lietuvos organizacijai". Bet tuoj pat pasitaisė: "Dirbti galiu įvairų darbą. Turiu statybininko ir ekonomisto diplomus. Jėgų ir sveikatos taip pat užteks - man tik 44 metai."
Gal ir per daug mes jam skiriame dėmesio laikraštyje. Pasakysime tik tiek, kad "raudonasis" komisaras Lukošius buvo neteisus - iš sovietinės armijos buvo paleisti visi Lietuvos piliečiai, o ne tik tie, kurie atitarnavo "nuo skambučio iki skambučio". Beje, tą pačią rugsėjo 7-ąją, kuomet ir pasirodė interviu su komisariato vadovu, pavadintas "Trimitai šaukia namo, o komisaras nieko nežino..."
Geriau daugiau vietos laikraštyje skirkime tiems, kurie to verti. Pavyzdžiui, Mindaugui Kazakevičiui ir Mariui Šlyžiui, kurie 1990-aisiais buvo susiėję į keisto stiliaus (funk-soul-rock) grupę EM-2. Taip, jaunųjų klaipėdiečių kolektyvo pavadinimas nebuvo įmantrus, tačiau muzika privertė išsižioti viename koncerte Vasaros estradoje apsilankiusius VE reporterius.
"Bravo, EM-2, bravo, Mariau. Tu buvai tiesiog fantastiškas, ypač tas tavo "lietū-ū-ū-ūs ū-ū-ū". Paklausykit, gerbiamieji, kaip gerai, kad atsirado tokia originali grupė, ypač dabar, kai lietuviška muzika šleikščiai trenkia vanilinu. O dar geriau, kad ji atsirado Klaipėdoje. Tegul tik pabando dabar koks nususęs kaunietis pavadinti mus muzikine provincija", - išvadą padarė VE.
Beje, sklando legendos, kad net Andrius Mamontovas kažkada taip buvo pasakęs apie EM-2: "Per jauni taip gerai groti."
Gaila, bet gyvenimas taip "parėdė", kad to nerealaus balso savininkas Marius išvažiavo mokytis į Kauno technologijos universitetą, o po to, tapęs programavimo asu, atsidūrė Kopenhagoje, kur gavo darbą vienoje pirmųjų ir savo laiku pačioje populiariausioje Danijos interneto svetainėje jubbi.dk. Ten - Kopenhagoje, ne svetainėje - su šeima gyvena iki šiol.
Mindaugas, muzikos pasaulyje geriau žinotas kaip Kryžius, nuveikė daugiau. Tiesą pasakius, daug, ir viską - su grupės "Exem" vėliava. Tačiau ir čia realybė pakoregavo gabaus kompozitoriaus gyvenimą - nepragyvendamas iš muzikos Kryžius tapo televizijos montuotoju. Dabar, nepatikrintais duomenimis, gyvena Vilniuje.
O gaila, ypač dabar, kai lietuviška muzika šleikščiai trenkia vanilinu...
Žinoma, vien muzika gyvas nebūsi, ir nuo materialaus pasaulio nepabėgsi, kaip nepabėgo nei Marius, nei Mindaugas. Todėl normalu, kad tomis 1991 metų rugsėjo dienomis VE puslapiuose atsiradusi nauja rubrika "Klaipėdos valstybinė prekybos įmonė informuoja" tapo labai populiari. Ypač turint omenyje tai, kad parduotuvėse prekės tada pasirodydavo panašiu reguliarumu, kaip jaunas mėnulis.
"Valstybinė prekybos įmonė gavo ir šią savaitę už bendruosius talonus prekiaus Jiesios gamybos porceliano servizais, medžio apdirbimo staklėmis "Eglutė", skalbimo milteliais "Kristal" ir "Lotos", elektrinėmis trintuvėmis, vandens siurbliais, radiatoriais, įvairiais laikrodžiais, parfumerijos ir kosmetikos prekėmis, 3 pavadinimų šampūnais, losjonu "Rytas", 3 pavadinimų dantų pasta, vilnonėmis moteriškomis skarelėmis, skėčiais, moteriškomis rankinėmis, skutimosi peiliukais, 4 pavadinimų elektriniais skustuvais, moteriškais aulinukais su poroloniniu pamušalu", - informavo Rimanto Cibausko kontora.
Ir štai jau kitame numeryje pateikta tokia pardavimo ataskaita: "Šią savaitę labai pirko pinigines, skėčius, elektrinius skustuvus, moteriškas rankines. Gyventojai noriai perka medžio apdirbimo stakles "Eglutė", skalbimo miltelius, elektrines trintuves, porcelianinius servizus, radiatorius. Jeigu kas nori įsigyti šių prekių - paskubėkite. Vakar dar jų buvo.
Visiškai pirkėjai neperka šampūno "Dione", losjono "Rytas". Per mėnesį niekas nenupirko nė vienos pūkinės ir vilnonės skarelės, mūsų gamybos lūpų dažų."
Įdomu, kuo blogas buvo losjonas "Rytas"?
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą