"Vakarų ekspresas". 1991 08 27

Atsakymas aiškus - niekur. O štai susipažinti su 1991-ųjų "Vakarų ekspresu" jūs galite abiejose mūsų miesto bibliotekose. Arba t o paties "Vakarų ekspreso" rubrikoje "Prieš ketvirtį amžiaus".

Tai ir yra rašytinio žodžio vertybė - jis niekur nedingsta. Ir ne visai svarbu, kad naujienos vėluoja (palyginti su TV, radiju ar internetu). Svarbu, kad jos lieka ateities kartoms.

1991-ųjų rugpjūčio pabaigos VE taip pat gyveno praėjusiais įvykiais - daug nerimo Lietuvoje sukėlusiu, tačiau žlugusiu puču Maskvoje. Įvykis tikrai nebuvo eilinis. Anot tuometinio Aukščiausiosios Tarybos deputato klaipėdiečio Stasio Malkevičiaus, stebėjusio Lenino paminklo išmontavimą svarbiausioje miesto aikštėje, dvi rugpjūčio naktys buvo lemiamos: arba-arba.

"Manau, kad dabar mes jau perlipome tą kritišką tašką, už kurio tikrai pamatysime laisvės aušrą. Dvi naktys tikrai buvo kritiškos. Antrąją aš pats asmeniškai galvojau, kad viskas baigta.

Vilniuje buvo labai rimtai pasiruošta mūsų parlamento puolimui, tik buvo laukiama, kaip įvykiai klostysis Maskvoje. Šiaurės miestelyje buvo išverstos visos gelžbetonio tvoros, kad vienu metu galėtų išvažiuoti visi tankai. Visa laimė, kad Maskvos žmonės apgynė savo parlamentą. Ir, ačiū Dievui, viskas pasibaigė laimingai. O dabar geležis karšta ir ją reikia kalti", - sakė S. Malkevičius.

Geležis buvo kalama - tomis dienomis Seimas priėmė nutarimą dėl Lietuvos komunistų partijos įvertinimo ir jos paskelbimo nusikalstama partija, dėl jos turto konfiskavimo.

Bet grįžkime į Klaipėdą. Lemtingosios rugpjūčio 20-osios įvykius laikraščiui atpasakojo miesto Tarybos pirmininko pavaduotoja Nijolė Požarskienė, prisipažinusi, kad teigiamų ir neigiamų emocijų neišgyvenusi per savo gyvenimą tiek, kiek per praeitą savaitę.

Anot jos, į meriją atvykę sovietinio garnizono Klaipėdoje vadai pareikalavo arba palikti Girulių TV bokštą, arba priimti jų siūlomas sąlygas - esą telecentro miestas vis tiek neteksiąs.

"Sušaukėm posėdį ir svarstėm, kaip pasielgti. Svarbiausia mums buvo laimėti laiko, nes su kariškiais reikėjo susitikti 18 valandą. Nusprendėm tik tiek, kad dar reikia mėginti derėtis. Bet nuo 15 valandos pradėjome gauti geras žinutes iš Maskvos, o 18 valandą į susitikimą kariškiai jau nebeatėjo, net nepaskambino", - pasakojo N. Požarskienė.

Išdrąsėję miesto Tarybos nariai jau patys ėmė kelti reikalavimus sovietų kariškiams. Svarbiausi buvo tokie - nutraukti jų transliuojamą televizijos programą ir panaikinti sargybos postus pagrindinėse miesto aikštėse, kur ginkluoti kariai saugojo sovietinius paminklus.

"Labai netikėtai jie pranešė, kad per naktį pamąstė ir nusprendė geranoriškai pasitraukti nuo paminklų. 10.30 tanketės nuo objektų nuvažiavo. Kiek vėliau, 15.15, iš savo vietos nuvažiavo ir Leninas", - džiaugėsi viena miesto vadovių.

Beje, tomis dienomis būta dar vieno istorinio fakto: "Vakar 9 valandą 52 minutės Klaipėdos-Mukrano perkėloje esančioje Lietuvos Respublikos muitinėje išvykstančio užsieniečio pase buvo įspausta pirmoji Lietuvos Respublikos viza."

Be to, mieste pagaliau prasidėjo privatizacija - paskelbti du aukcionai. Vienas - skirtas parduoti kioską "Suvenyrai" prie "Neptūno" restorano (už 4 010 rublių), kitas - kioską "Ledai", šalia Senojo turgaus ir centrinio knygyno (už 1 300 rublių).

Ir dar tie laikai buvo įdomūs tuo, kad būtent tuomet šiaurinėje miesto dalyje (Mažajame Kaimelyje, Dviračių treko rajone, Tauralaukyje) ėmė kilti namai, labiau primenantys savaitę neišsiblaivančio architekto košmarus ir tinkantys naujoms Hario Poterio ar "Žiedų valdovo" epopėjos serijoms filmuoti.

Taip taip, tie namai dar stovi ir dabar, kai už lango - bepiločiai automobiliai, dronai ir šiaip XXI amžius. Ir net žmonės juose dar gyvena! Sėskite kada nors ant dviračio ir neskubėdami pasivažinėkite tomis gatvėmis. Įspūdžių nepamiršite ilgai. Tik prieš miegą būtinai išgerkite raminamųjų.

Sveikai mąstantiems žurnalistams tos eklektiškos naujųjų lietuvių pilys irgi kėlė nuostabą. Tik ne dėl klaikios išvaizdos, o dėl paties fakto - statybų visuotinės ekonominės subinės laikmečiu. Kitaip sakant, dėl puotos maro metu.

VE pakalbino vieną tokį pusiau pažįstamą naujalietuvį lyg tai iš Šiltnamių, lyg iš Topolių ar Žilvičių gatvės.

"Iš kur statybinės medžiagos: plytos, skarda, medžio ir metalo gaminiai? Net ir paskyrą turėdamas prie Gargždų statybinių medžiagų kombinato geriau nesiartink! Negausi!" - pasidomėjo naivus žurnalistas.

"Su tuščia kišene, žinoma, negausi. O jei rublių turėsi - vežkis kiek nori! Reikia mokėti kreiptis į sandėlininkes, viršininkus, krovėjus. Na, pastariesiems ir naminės pakanka. O Janinai, Danutei ar kitai mielai moteriškei sakau: "Labas, meilute, šiandien tavo vardadienis (ar gimimo diena) - sveikinu, dovanoju... Su mano dovanomis meilios moteriškės sėda į viršininko Boleslovo vairuojamą "Volgą" ir dumia į "Raganaitę" šampano gerti ar šašlykų valgyti. Atšvęs jie, o aš su pilna plytų mašina - į Klaipėdą. Štai taip reikia. Taip ir kiti daro. Stovėdamas eilėje, gal ir būsi su švaria sąžine, bet be... plytų", - paprastai paaiškino individualios tvirtovės-bažnyčios gyventojas.