"Vakarų ekspresas". 1991 05 14

Tai - ne Albino Strumylos balsas (jį mes būtume atpažinę iš kreipinio "Gerbiami klaipėdiškiai!"). Tai - pirmojo miesto policininko, tiksliau, vyr. komisaro Vaclovo Narmonto interviu "Vakarų ekspresui" 1991-ųjų gegužę. Nepamirškite šių patarimų ir dabar.

Klaipėdos policija tuo metu neslėpė susirūpinimo - tais metais nusikalstamumas mieste buvo išaugęs net 32,7 proc. Vien per pirmus keturis mėnesius buvo užregistruota 920 nusikaltimų, o atskleista jų tik 29,2 proc. Tad nieko keisto, kad komisariato vadovai kreipėsi į 18-30 metų amžiaus miestiečius kviesdami stoti į policijos gretas.

Dabar sunku pasakyti, kiek jų šį raginimą išgirdo ir tapo pareigūnais. Aišku viena - nors banditai skelbimų apie laisvas darbo vietas laikraščiuose neskelbė, gaujų gretos pildėsi sparčiau nei kontoros Jūros gatvėje 1 kabinetai.

Nepraėjo nė dveji metai, ir tapo aišku, kad organizuoti nusikaltėliai Klaipėdoje pasiekė kritinę masę. Kaip ir priimta gamtoje, įvyko natūralus apsivalymas: 1993-iųjų balandžio pabaigoje susišaudyme netoli Priekulės žuvo du "gaidjurginiai" ir vienas "kubilinis".

O juk dar 1991-ųjų gegužę VE perspėjo, kad taip gali atsitikti:

"Kažkada buvę "gorkiniai", "turginiai", parkiniai", "mokykla" ir kitos "chebros" dažniausiai mušdavosi dėl savo teritorijų. Tai buvo grupės pagal miesto rajonus, ir iki mafijos tada buvo dar toli. "Gorkiniai" (pagal buvusią M. Gorkio gatvę) šiurpindavo "medienos" diskotekų lankytojus arba ramiai gerdavo alų stadione prie Konservatorijos.

Bet tie laikai praėjo. Atėjo kiti. Negailestingos, be išlygų kovos dėl Klaipėdos "šeimininko" vardo. Klaipėda irgi turi savo "šeimininką". Tai jis labai įtikinamai įrodė abejojantiems. Dėl suprantamų priežasčių jo pavardės neminėsime, nes ir taip ji vos ne visų lūpose - taksistų, barmenų, policininkų, na, ir žurnalistų. Gal tų grupuočių kova nėra tokia arši, kaip, sakykim, Maskvoje. Tačiau vis dažniau Klaipėdoje pasigirstantys šūviai mus visus verčia nerimauti."

Ir apskritai moralės reikalai ėjo prastyn. Štai ką Ivonai Žiemytei papasakojo klaipėdietė Teresė.

"Laidojom pažįstamą Lėbartų kapinėse. Po visko, eidamos pro kyšulį, kuriame laidojami neturintys giminių, artimųjų, išvydome vienišą grabą. Gulėjo sau prie pusiau iškastos duobės. Bilstelėjau antvožan, pajudinau, ar tuščias. Ne. "Kažkas, - sakau draugei, - gal pažįstamas. Pažiūrėkim." Kilstelėjau dangtį, o ten guli senyvo amžiaus velionis, pažaliavęs ir... visiškai nuogas.

Kad šitaip nuogas į amžinybę... Vieką nugyvenau, nesu mačiusi. Skara būčiau pridengusi, jei turėčiau, dūšią nuraminus. Neturėjo sąžinės, bent į paklodę būtų susupę. Ir ko laukia jie, laidotojai, ar ne nakties? Gal kokį nuogą ir be grabo įkišo žemėn. Bandžiau aiškintis, iš kur velionis, aplink - nė gyvos dvasios."

Sunku pasakyti, kaip dabar laidojami tie niekam nereikalingi bėdžiai Lėbartuose. Bet kad vairuotojų kultūra šiais laikais - tokia pati, kaip ir prieš 25 metus, akivaizdu: "Nauji numeriai - naujos taisyklės? Matyt, taip mano opelio (valst. Nr. C 0100 LL) savininkas, nusprendęs pavakary pasivažinėti pėsčiųjų taku Melnragė-Giruliai."

Na, bet užteks verkti. Artėja vasara, tad džiaukimės gyvenimu taip, kaip džiaugėsi V. Narmonto minėti vagys. Arba štai šitie kauniečiai iš 1991-ųjų: "Sezono atidarymas. Gegužės 11 d. Klaipėdoje pasirodė daugiau kaip 20 kauniečių lengvųjų automobilių. Smarkuoliai, šūkaliodami įvairius žodelius ir primindami, kad jie iš Kauno, pravažiavo centrinėmis gatvėmis Palangos link."