"Vakarų ekspresas". 1991 04 16

Bet ir jie buvo suklaidinti. Paskelbęs, kad liberalų būstinė Klaipėdoje įkurta balandžio 12 dieną, po keturių dienų "Vakarų ekspresas" pripažino paskubėjęs: "Praėjusiame VE numeryje pranešėme, jog įsteigtas Lietuvos liberalų sąjungos Klaipėdos skyrius - deja, apie tai, kad renginys įvyks savaite vėliau, organizatoriai mus informavo tada, kai laikraštis jau buvo pradėtas spausdinti".

Taip jau atsitinka laikraštininkų darbe. Būna, pastebi palikęs klaidą, tik traukinys jau išvažiavęs. Kartais jį pavyksta sustabdyti, bet ekspresas - tai juk greitasis, bet kur nestoja...

"Kurgi jūs pradingot..."

Svarbu kita - gebėjimas pripažinti klydus. Tą VE daryti mokėjo visada. Matyt, pradžia duota lygiai prieš 25 metus, kuomet redaktorius Gintaras Tomkus nepabijojo į patį pirmą puslapį įdėti žiauriai kritiško vieno skaitytojo laiško redakcijai.

Šio žmogaus mintys, pavadintos vėliau kultine redakcijos gyvenime tapusia fraze "O kurgi, kurgi jūs pradingot..." buvo publikuotos be jokios cenzūros. Skaitytojas stebėjosi, kodėl VE metrikoje nurodoma kone keliasdešimt darbuotojų pavardžių, nors laikraštyje jis nerandąs nieko įdomaus, tik nuotraukas ir skelbimus:

"Kodėl jūs apviliate pirkėjus, "lupate" 30 kp, o taipogi ir prenumeratorius, kai spausdinate pasenusias žinias ir skelbimus? Iš pradžių pasirodėte kaip sąmojingas, sukeliantis simpatijas laikraštis, o dabar, kaip ir visa prekyba, sakyčiau, ir valstybė, nušliaužėte tiesiausiu komercijos keliu.

Norėčiau, ir ne aš vienas, išgirsti Jūsų pasiteisinimą.

Su pagarba (kol kas)

B. Raudys".

"Redakcijos kolektyvas visada nuoširdžiai sielvartauja dėl kiekvienos nesėkmės, ir tikrai ne kiekvienas laikraščio numeris mums patiems pavyksta ir patinka. Ką gi, matyt, "bangavimų" bus nelengva išvengti ir ateityje. Gerbiami skaitytojai, laukiame Jūsų nuomonių, pasiūlymų, kritikos ir tuo pačiu prašome atleisti už netikslumus, klaidas. Žurnalistai - gyvi žmonės. O neklysta tik tie, kurie neieško ir nerizikuoja", - toks buvo G. Tomkaus atsakymas.

Tiesą pasakius, šiuos aukso žodžius galėtume spausdinti ir dabar kiekviename numeryje.

Bet... taupykime vietą. Juk 1991-ųjų balandį buvo tiek daug įdomių dalykų, apie kuriuos norisi papasakoti dabartiniams skaitytojams. Pavyzdžiui, žinutė, pavadinta "Ekologija": "Kintų girininkijos girininkas Romualdas Barkauskas praėjusią savaitę metė rūkyti. Tai labai sektinas pavyzdys, tik Kintų visuomenė susirūpinusi, ar ilgam girių karaliui užteks valios".

Hmmm, prabėgo ketvirtis amžiaus. R. Barkauskas tebėra Kintų girininkas ir... vis dar nerūko!

Bėga jūreivėliai, bėga

Mūsų aprašomas 1991 metų balandžio 16-osios VE numeris įdomus ir tuo, kad jame pirmą kartą pasirodė puslapis, skirtas jūrai ir jūrininkams. Tiesa, tada jis nesivadino nei "Prie jūros ir jūroje", nei dabartiniais "Jūros vartais". Tai buvo... tiesiog "Jūreivių puslapis".

O iš jo mes sužinome labai įdomią tendenciją - pasirodo, tais laikais užsienio uostuose prasidėjo mūsų jūreivių bėgimo iš laivų bumas.

"Sausio 5-ąją Prancūzijos uoste Ruane iš "Nižnij Tagilo" motorlaivio išėjo ir negrįžo 24 metų šturmanas Igoris Zemitas. Jaunas jūreivis kilęs iš Lvovo, todėl laive niekas nenustebo dėl tokio jo poelgio - ko norėti iš benderoviečio!

Tačiau sausio 16-ąją tame pačiame uoste iš "Kuncevo" motorlaivio išėjo ir nebegrįžo jau mūsiškis, lietuvis, 54 metų radijo stoties viršininkas Edmundas Barauskas. Jau knietėjo pasakyti: "Visi jie tokie...", tačiau susimąstėme: o gal Ruane kažkas "veikia" ir veda mūsų jūreivius iš kelio?

Pasirodo, ir Ispanijos uoste Seute - tas pat. Lygiai po dviejų dienų, sausio 18-ąją, tame uoste į "Nikolajaus Jarošenkos" motorlaivį negrįžo jūreivis Algimantas Grašys.

Po savaitės, sausio 25-ąją, Antverpene iš "Borislavo" laivo pabėgo jūreivis Vytautas Barčius. Paskui mėnesį buvo tylu, o vasario 28-ąją Anglijos uoste Kilingholme liko jauni "Marato Kozlovo" motorlaivio jūreiviai Romuladas Balčiūnas ir Saulius Eugenijus Kostiukas", - pranešė debiutinis "Jūreivių puslapis".

Nė vienas iš minėtų vyrų negrįžo. Tad ar labai suklystume, jei juos pavadintume pirmaisiais emigrantais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo? Beje, gal kas žinote šių žmonių likimus?

Blaivyklos lazda

Užtat iš pirmosios Klaipėdos miesto Tarybos posėdžių nebėgo niekas, sėdėdavo iki išnaktų. Visi ten turėjo savų interesų. Kas iš tiesų siekė spręsti miestui svarbius klausimus, kas nepraleisdavo progos papolitikuoti, o kam tai buvo tiesiog smagus laiko leidimo būdas. Ir viską akylai stebėjo bei komentavo žurnalistai.

"Po to Vilius Židonis (iš Klaipėdos kilęs tuometinis materialinių išteklių ministras) nutarė deputatus supažindinti su savo naujuoju darbu ir gerą pusvalandį postringavo apie Respublikos resursus, būsimas naudingųjų iškasenų šachtas prie Alytaus ir etc. Matyt, bus supainiojęs miesto Tarybos tribūną su Parlamento. Gerai, kad ministras portfelį buvo užmiršęs mašinoje, kitaip būtų užžėręs visus skaičiais. Bet vis tiek V. Židinio ataskaita-informacija surijo daugiau nei valandą brangaus sesijos darbo laiko", - konstatavo Alvydas Ziabkus.

Nepaisant visko, sesija buvo rezultatyvi. Nors deputatai Giruliuose bei Melnragėje žmonėms neleido statytis individualių namų, pasiskyrė sau po 110 rublių priemoką. Be to, pritarė Savivaldybės struktūros pakeitimams ir būtų ūkio valdymo reorganizavimui.

O taip pat priėmė sprendimą, naujai reglamentuojantį blaivyklos darbą. "Prokuroro dėka nauji mokesčiai būsimiems klientams yra sumažinti. Vidaus reikalų valdyba tuo nedviprasmiškai pareiškė, kad blaivyklą išlaikys patys klientai. Vadinasi, kuo gatvėse daugiau pagaus girtų, tuo turtingiau gyvens blaivykla. Bijau, kad norint gyventi geriau, nebūtų perlenkta lazda", - nerimavo žurnalistas.

Kalbant tarp mūsų - blaivykloje su jau sumažintais mokesčiais teko miegoti ne vienam tuometiniam "Vakarų ekspreso" darbuotojui. Bet leiskite dar kartą pacituoti auksinius redaktoriaus žodžius: "Žurnalistai - gyvi žmonės. O neklysta tik tie, kurie neieško ir nerizikuoja".