"Vakarų ekspresas". 1991 03 09 ir 12

Tarp jų - karališkasis žvejybos inspektorius ir kraštotyrininkas Ernstas Vilhelmas Berbomas (1786-1865) su visa šeima, pirklys ir testamentu visą savo turtą miestui palikęs Julius Liudvikas Vyneris (1795-1862), pirmosios Klaipėdos pramoninės alaus daryklos steigėjas Johanas Vilhelmas Reinkė (XVIII a. pab.-1865), pirmojo miesto laikraščio "Memeler Zeitung" (1867 m.) leidėjas Frydrichas Vilhelmas Zybertas (1833-1900), pirklys ir mecenatas Heinrichas Gerlachas (1840-1912), vaistininkas ir istorikas Johanas Zembrickis (1856-1919)...

Taip, kalbame apie palei dabartinę Trilapio gatvę buvusias visų krikščioniškų konfesijų miesto kapines.

Žinia, 1975 m. Klaipėdos vykdomojo komiteto sprendimu jas buvo nutarta panaikinti, jų vietoje formuoti Skulptūrų parką. Tai buvo labai daug miestiečių priekaištų sulaukęs sprendimas, deja, niekas jo neatšaukė. Barbariškam paveldo naikinimui dar bandė priešintis Dionyzas Varkalis, tačiau viskas, ką jam pavyko padaryti - savo įkurtame Kalvystės muziejuje išsaugoti dalį antkapinių paminklų, tvorelių bei vartelių.

1990-aisiais Skulptūrų parko teritorija tapo aršios kovos lauku. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus atstovų, vieni teigė, kad reikia atkurti kapines, kiti (daugiausiai menininkai) sakė, esą nebegalima atsukti istorijos rato, ir įkurtas Skulptūrų parkas turįs išlikti.

Diskusijos tęsėsi ir 1991-aisiais. Architektai Rita Bušmaitė, Gintaras Čičiurka ir Vytenis Mazurkevičius parko sutvarkymo konkursui pateikė savo projektą.

"Siūlome toje vietoje sukurti memorialinį parką. Siekiame išsaugoti ir atgaivinti senąją kapinių struktūrą, pagal senuosius planus atstatyti buvusius kapinių kvartalinius takus. Juos pabrėžti medžių alėjomis, ypač tujomis, būdingomis šioms kapinėms. Visą kapinių teritoriją siūlome apjuosti mūro tvora. <...>

Teritoriją traktavome kaip uždarą lyg ir vienuolyno kiemą, kurio pagrindiniai akcentai - medžio alėjos, gazonai. Žalios vejos tose vietose, kur buvo laidojama. Kad kiekvienam primintų, jog po švelnia žole guli žmonės, jų palaikai", - "Vakarų ekspresui" pasakojo V. Mazurkevičius.

Vizija taip ir liko vizija, o įvairios mintys, ką daryti su šia vieta, pasigirsta iki šiolei.

Svajonės apie kruizus

Prieš ketvirtį amžiaus idėjų būta visokių. Būtent tada pirmą kartą prabilta apie tai, kad Klaipėda gali tapti kruizinius laivus priimančiu uostu. VE tapo šios unikalios diskusijos liudininku.

Klaipėdoje apsilankęs Lietuvos susisiekimo ministras Jonas Biržiškis miesto vadovus ir uosto įmonių galvas supažindino su firmos "TT Line" iš Hamburgo siūlymu įkurti bendrą Lietuvos ir Vokietijos firmą ir atidaryti turistinę kelto liniją "Klaipėda-Travemiundė".

Ja kursuotų "didysis keltas - plaukiojantis viešbutis su restoranais, barais, aikštelėmis. <...> Vokiečiai sutinka samdyti mūsų įgulą, <...> tik kelnerių, barmenų pareigų klaipėdiečiams nepatikėtų, per menka kvalifikacija".

Išklausę šią informaciją visi valdžios vyrai išvyko į uostą ieškoti vietos, kur galėtų prisišvartuoti 161 m ilgio vokiečių laivas. Nuspręsta, kad tam tiktų viena prieplauka ties Kiaulės Nugaros sala.

"Objektyvių kliūčių nėra. Bet yra vienas bet: Lietuvos jūrų laivininkystės viršininko Antano Anilionio pozicija", - konstatavo VE žurnalistai. Vis dėlto galų gale A. Anilionis nusileido.

Šiaip ar taip, kruizinės laivybos era Klaipėdoje prasidėjo tik 2003 metais, kai buvo pastatytas Kruizinių laivų terminalas. Dar vėliau išsipildė ir kitame tame pačiame straipsnyje paminėtas dalykas ("Ateityje reikės statyti keleivių uostą, tinkamiausia jam vieta jau rasta - tarp Jūrų žvejybos uosto ir Celiuliozės kartono įmonės") - 2014 m. pastatytas Centrinis Klaipėdos terminalas.

Pirmoji valiutinė

Gal ir nieko nuostabaus, kad prireikė tiek laiko - biurokratiniai valstybės ar net miesto mastelio sprendimų priėmimo mechanizmai sukasi lėtai. Daug greičiau veikia privačios iniciatyvos. Viena tokių - pirmoji visoje šalyje valiutinių prekių (parduodamų tik už valiutą) parduotuvė, apsukrių verslininkų įkurta Palangoje.

Štai kas apie ją rašoma "nusišnekėjimų šventovėje" "Pipedijoje" (kalba netaisyta):

"Vilbara - tai pirmoji vertelgų parduotuvė Lietuvoje buvo, gal kokiais 1989 atsidariusi, tai joje už valiutą buvo galima nusipirkt televizorių arba netgi mašiną, ir dar užsienietišką, o ne šūdiną žigulį ar ten moskvičių, o netgi tikrą opelį!

Tai čia negalvokit, kad tai juokinga, nes kai ta parduotuvė atsidarė, tai stovėjo ten kelias savaites nuolatinė didžiulė minia ir didžiulė eilė pilgatvio apačioj ir visi kaip į kokį Lenino mauzoliejų ėjo į tą Opel Kadet pasižiūrėt gyvai, nes buvo dar tokių krūtų mašinų gyvenime nematę, tai buvo panašiai, kaip dabar kur kokia parduotuvė išstatytų pardavimui kokį nors JAV gamybos kosminį laivą, pavyzdžiui Šatlą.

Taip kad tokie vat buvo laikai. O Vilbara ilgainiui subankrutavo, nes niekas iš jos nepirko nieko, nes pinigų nieks neturėjo, gal nebent banditai kokie ar mafukai bei kitos nusikalstamos gaujos."

Sunku pasakyti, ar paskutinis sakinys - teisingas. Bent jau VE aplankyti parduotuvės vedėjas Algimantas Paulikaitis ir įmonės "Vilbara" direktoriaus pavaduotojas Alvydas Gružauskas tikino klientų nestokojantys.

"Atvažiuoja žmonės iš Klaipėdos, Liepojos, o ir patys palangiškiai turi valiutos, turime net nuolatinių pirkėjų. Beveik kiekvieną dieną parduodame teleradijo aparatūros, avalynės, rūbų, jau nekalbant apie cigaretes, alų ir kitas smulkmenas", - sakė vieni pirmųjų Palangos verslininkų.

"Padėkoję už kavą ir pokalbį ėjome laukan. Pardavėjai šypsojosi, o man galvoje sukosi parduotuvėje besižvalgiusio vyriškio žodžiai: "Ubagai visi mes..."

Profesinė Daivos branda

Netiesa, ne visi. Štai prostitutės, kurias irgi galima drąsiai priskirti privataus verslo iniciatyvai, nebuvo ubagės. Šios verslo atstovę Daivą pakalbino... Žinoma, kad Edas Vaičkus.

"Sakyk, Daiva, ar sunku įgyti tokią profesiją?

Stoti į Konservatoriją atvažiavau su vienu krepšiu ir lietpalčiu. Pasimokiau 2 kursus ir mečiau. Supratau, kad dirbdama muzikos mokytoja su to krepšio turiniu ir vienu lietpalčiu visą gyvenimą ir pragyvensiu... Na, o profesinė branda prasidėjo nė metams nepraėjus nuo atvažiavimo mokytis. "Klaipėdos" bare pakalbino vaikinas, filipinietis, buvo pavasaris, nuėjome į vienos mokyklos kiemą... Atsiskaitė tikrais pinigais.

Supratau! Na, bet sakyk, Daiva, kokie pojūčiai, kada aplink tave lovoje ropinėja filipinietis ar afrikietis?

Koks pojūtis? Koks pojūtis? Darbas toks. <...>

Dabar mažai laivų uoste, darbo mažai, jūsų daug, ar nesinori pabandyti su tautiečiais?

Man profesijos draugės pasakė, jog lietuvių seksualinė kultūra primityviausia iš visų Pabaltijo tautų."

Puikus pokalbis. Tik kažkodėl kirba įtarimas, kad jis galėjo būti išgalvotas. Jei ne, atleisk, Edai.

Kaip išvykti į užsienį

Kaip pasikeitė laikai - importinių prekių dabar kalnai bet kurioje parduotuvėje, kruizai klesti, prostitutės duoda ir lietuviams. Ir net į užsienį gali išvažiuoti vos panorėjęs. O tada... O kaip buvo tada, tada VE skaitytojams ir papasakojo Aldona Staponkienė, Klaipėdos miesto Vyriausiojo policijos komisariato Pasų poskyrio viršininkė (dabar - miesto Tarybos narė):

"Visų pirma reikia turėti iškvietimą iš tos valstybės, į kurią norite vykti. Į "socialistines" šalis vizų nereikia. Žmogus, susiruošęs į "kapitalistinę" šalį, turi kreiptis į jos atstovybę ar konsulatą TSRS. Nors dabar jau nebūtina važiuoti į Maskvą ar Leningradą. Tiek Vilniuje (Gedimino pr. 64), tiek Klaipėdoje (Žvejų g. 2) yra kooperatyvai, kurie už tam tikrą mokestį tarpininkauja gaunant vizą. Bet, norint tvarkytis dokumentus išvažiavimui į užsienį, reikia turėti užsienio pasą."

Geros kelionės!